Ar nepaskęs Lietuvos ūkio flagmanas?

2009-02-27 08:21 Peržiūros : 1 Spausdinti

Anot vienos ekonomikos teorijos aksiomų, mažų šalių ūkio augimas tiesiogiai priklauso nuo eksporto plėtros. Prie tokių valstybių priskiriama ir mūsų šalis.

Siekdami stabilios ir ilgalaikės ekonomikos plėtros Lietuvos gamintojai turi užtikrinti savo prekių ir paslaugų pardavimą užsienio rinkoms. Deja, paslaugas (išskyrus transporto) užsieniui Lietuva teikia vangiai - per 80 proc. bendro šalies eksporto sudaro prekių išvežimas.

Taigi pagrindiniu eksporto varikliu Lietuvoje buvo ir išlieka apdirbamoji pramonė, kuri beveik dešimtmetį gana sparčiai plėtojosi. Būtent šis sektorius, sugebėjęs operatyviai persiorientuoti į Vakarų rinkas, ištraukė Lietuvos ūkį iš duobės kilus krizei Rusijoje ir ilgainiui paskatino į vidaus rinką orientuotų veiklų (statybos, mažmeninės prekybos ir kt.) ekspansiją.

Apdirbamoji pramonė ne tik lemia eksporto raidą, bet ir yra daugiausia pridėtinės vertės sukuriantis ekonomikos sektorius. Lietuvoje šio sektoriaus indėlis į praėjusių metų BVP sudarė apie penktadalį - gerokai daugiau nei kitose Baltijos šalyse ar vidutiniškai ES. Be to, šiame sektoriuje dirba apie 17 proc. visų dirbančių žnonių. Galima išvardyti ir daugiau aspektų, kurie įrodo apdirbamosios pramonės svarbą šalies ūkyje.

Gamyba ir toliau smunka

Šią savaitę Lietuvos statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2009 metų mėnesio pramonės plėtros rodiklius. Ir nors bendros pramonės gamybos metinis sumažėjimas 5,6 proc. nieko nešokiravo, kiek įdėmesnis žvilgsnis į rodiklius atskleidžia gana liūdną vaizdą.

Atmetus "Mažeikių naftos" (MN), kurios netolygus darbo ritmas 2007-aisiais ir 2008 metų pradžioje iškreipia statistiką, rezultatus apdirbamoji pramonė sumenko net 21,8 procento. Be abejo, vienas mėnuo tikrai per trumpas laikotarpis rimtoms išvadoms padaryti - ne veltui liaudies išmintis teigia: pažiūrėsim, kai dugną dėsim.

Tačiau ir praėjusių metų apdirbamosios pramonės plėtros tendencijos vertė sunerimti. Jau pirmąjį 2008 metų pusmetį išryškėjo aiški apdirbamosios gamybos (be MN) plėtros lėtėjimo tendencija, o antrasis pusmetis pasižymėjo vis spartesniu gamybos smukimu. Į Lietuvos rinką nukreiptų pramonės įmonių rezultatai ėmė prastėti dėl itin smarkiai sumažėjusių vartotojų ir verslo subjektų lūkesčių bei sumenkusios vidaus paklausos, o eksporto plėtrą stabdė sunkėjanti padėtis aplinkinėse rinkose.

Kyla klausymas: ar galima artimiausiu metu tikėtis išryškėjusių tendencijų esminių pokyčių? Deja, atsakymas neigiamas.

Rodikliai blogėja

Šalies ūkis jau praėjusių metų pabaigoje įžengė į nuosmukio fazę, todėl galima laukti tolesnio vidaus paklausos mažėjimo. Prastos ir užsienio rinkų perspektyvos. Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad valstybės pradėjo lenktyniauti skelbdamos vis blogesnius faktinius plėtros rodiklius ir niūresnes prognozes.

Pasaulio krizė negailestingai baudžia ir didžiausias, ir mažas pasaulio ekonomikas - trisdešimties Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių bendrasis vidaus produktas pastarąjį 2008 metų ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, rekordiškai sumažėjo 1,5 procento. Tokio nuosmukio nebuvo nuo 1960 metų.

Atrodo, kad labiausiai kenčia santykinai daug eksportuojančios valstybės. Pavyzdžiui, būtent smunkanti japoniškų prekių paklausa užsienio rinkose lėmė, kad ketvirtąjį 2008 metų ketvirtį antros didžiausios pasaulyje - Japonijos ekonomikos - BVP kritimas sudarė net 12,7 procento. 2008 metų pabaigoje pradėjo mažėti ir Kinijos eksporto apimtis - lapkritį buvo pirmą kartą nuo 2001 metų birželio užfiksuotas eksporto mažėjimas 2,2 proc., šių metų sausį Kinijos eksportas, palyginti su 2008-ųjų sausiu, smuko net 17,5 procento.

Lauktas rezultatas

Pažymėtina, kad šiais metais apdirbamosios pramonės gamyba ir prekių eksportas gerokai sumenko ir tose šalyse, kurios siekdamos jį paskatinti praėjusių metų pabaigoje smarkiai devalvavo savo nacionalines valiutas. Pavyzdžiui, Rusijos apdirbamosios pramonės produkcijos apimtis sausį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumenko 24,1 proc., Ukrainos pramonės gamyba sumažėjo 34,1 proc., Lenkijos - 12,7 procento. Taigi paaukotas nacionalinės valiutos stabilumas nedavė laukto efekto.

Iš tiesų tokio rezultato ir reikėjo tikėtis, nes beveik visas pasaulis vis labiau grimzta į recesiją, ir paklausos mažėjimas tapo ne vienos ar keleto valstybių, o būtent viso pasaulio fenomenu.

Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai nemažos Lietuvos pramonės įmonių dalies likimas, švelniai tariant, yra miglotas. Todėl Lietuvos Vyriausybei būtina kuo greičiau įgyvendinti verslo gelbėjimo priemones, kurios leistų šalies ūkio flagmanui išsilaikyti vandens paviršiuje iki pasaulio ekonomikos recesijos pabaigos, nes jam paskendus Lietuva praras turimas eksporto rinkas, kurias vėliau susigrąžinti bus labai sunku, arba tiesiog neįmanoma, o be eksporto plėtros neverta tikėtis, kad ūkis atsigaus.

Vadimas Titarenko