Režisierė: A. Politkovskaja – Rusijos sąžinė

2009-03-10 09:27   Peržiūros : 39   Spausdinti

---

Maša Novikova, filmo apie nužudytą rusų žurnalistę Aną Politkovskają autorė, kalba apie aukštyn kojom apverstas vertybes ir aplinkybes, sudarančias sąlygas žmonėms virsti žvėrimis. Šalyje, kurioje žmogžudžiai tampa didvyriais, A. Politkovskajos straipsniai, anot režisierės, neleidžia gerai jaustis. Jie primena nemalonią tiesą: „Negali būti teisingų karų ir gerų žmonių su „Kalašnikovo" automatu".

Jūsų filmo pavadinime - „Ana - septyneri metai fronte" - paslėpta mintis, kad karys neilgai gyvena. Ar A. Politkovskaja buvo būtent toks karys?

Ne tik rusų folklore, bet, manau, ir europietiškuose mituose skaičius septyni yra ypatingas. Kai žmogus yra nuolatinio pavojaus akivaizdoje, atsiranda įvairiausių prietarų: tas galima, to negalima. Pasirodo, kareiviai tiki, kad po septynerių metų geriau liautis kariauti, antraip žūsi.

Tai, kad kariuomenėje tuo tikima, sužinojau tik po Anos nužudymo. Tada man pasakė: „kareivis nekariauja ilgiau septynerių metų". Ana pirmą kartą pateko į Čečėniją ir pirmus straipsnius parašė 1999 metų rudenį, o 2006 metų rudenį ją nužudė.

Pratęsiant mintį apie karą, galima būtų paklausti, prieš ką Aną kovojo?

Ji, kaip žurnalistė, kovojo prieš karą. Ji kovojo prieš neteisybę. Karas juk taip pat neteisybė. Žmonės Čečėnijoje tą žinojo. Jie jautė, kad juos išnaudoja tiek jų valdžia, tiek Rusijos, ir tapo viso to aukomis.

Filme A. Politkovskaja sako, kad dirbant šį darbą jai kildavo įvairiausi jausmai, pradedant apatija, baigiant įtūžiu. Kaip manote, kodėl ji vis dėlto rašė?

Ji aprašo, kas nutinka su žmogumi. Jos žodžius labai gerai suprantu, kadangi Čečėniją filmavau ne kartą. Iš pradžių visada nustembi, kažkas vis tave sukrečia, norisi sužinoti daugiau, išsiaiškinti, kaip ir kodėl.

Vėliau supranti, kad nieko negali pakeisti. Suvoki savo darbo beprasmiškumą: neįmanoma kovoti su tokia sistema, su tokios vyriausybės karo aparatu. Kai rašai straipsnius, filmuoji, tau atrodo, kad žmonės perskaitys, kažką supras, viskas pasikeis.

Vėliau supranti, kad niekam tai neįdomu. Net tie protestai, kurie buvo Europoje, visiškai nieko nekeičia. Vladimiro Putino vyriausybė tęsia savo darbus ir gali laisvai veikti. Užklumpa apatija.

Įtūžis, apie kurį kalbėjo Ana, pirmiausia nukreiptas į save: aš moku mokesčius ir, pasirodo, finansuoju šį karą. Pyksti, nes norėtum būti prieš, tačiau sistema tave įtraukia ir tampi jos dalis.

Man atrodo, Ana rašė, nes negalima nieko nedaryti. Na va, padariau filmą, kažkas jį pažiūrėjo, kažkas, perskaitęs Anos straipsnius, susimąstė. Tam tikru laiku supranti, kad tavo pastangos globaliu mastu nieko nepakeis, tačiau, jeigu gerai dirbsi, įvyks pokyčiai mažoje skalėje. Kai kas pradės dvejoti. Tai svarbu.

A.Politkovskaja karo neaprašė vien juoda ar balta spalvomis. Kareiviai - grobiantys, prievartaujantys, kankinantys - jos teigimu, taip pat yra aukos.

Na taip, juos pasiuntė į karą ir jiems nėra kur dingti. Tai berniukai, kuriuos pasiuntė tarnauti ir jie negali, kaip maskviečiai, išsipirkti nuo tarnybos. Taip, turtingesnės šeimos moka 5 tūkst. dolerių, kad jų sūnus nepatektų į kariuomenę ir jų nepasiųstų į „karštus taškus". Tie, kuriuos siunčia į, pavyzdžiui, Čečėniją, neišgali duoti to kyšio ir nesupranta, kodėl tai reikalinga.

Jie tokios pat aukos, nieko negalinčios padaryti, jie nemoka neiti į kariuomenę. Vėliau įvyksta taip, kad ten nužudo tavo draugą ir tu pradedi negalvoti apie karą, kodėl žudai čečėnus, galvoji, kad keršija už sau artimą. Tada žmonėse atgyja žvėriški instinktai. Be to, ilgas karas gadina šimtų tūkstančių mentalitetą.

Žinoma, kariuomenėje yra žmonių, tai darančių už pinigus. Rusija yra labai neturtinga, vien Maskvoje švyti prabanga, tad mokamas darbas kariuomenėje daugeliui yra vienintelis būdas išlaikyti šeimą. Tai siaubinga tiesa.

Filme daug kalbama apie Čečėnijoje vykdomus „viduramžiškus kankinimus", rodamos masinės kapavietės, kuriose kariškių išsivesti žmonės buvo susprogdinti dalimis. Ar matėte daugiau kankinimų?

2000 metais buvau Černokozono kalėjime. Tenai filmavimo grupei parodė tik tylinčius ir labai nusilpusius žmonės. Jie nieko nekalbėjo. Tik vėliau sužinojau, kad mums parodė dar į žmones panašius kalinius, o kalėjimo rūsiuose, pasak iš ten ištrūkusių čečėnų, įrengti kankinimo instrumentai.    

Apie kankinimus man labai daug pasakojo teisininkė iš Grozno Lidija Jusupova [žmogaus teisių gynėja, padedanti ieškantiems dingusių žmonių Čečėnijoje - lrt.lt].

Ana įvykius Čečėnijoje vadino viduramžiškais kankinimais. Manau, kad žmonės šiuo požiūriu nepasikeitė. Tyčiotis iš silpnesnių, jeigu tam sudaromos galimybės, gali ne tik rusai. Abu Ghraibo kalėjime amerikiečių kariai su irakiečiais elgėsi panašiai. Baisu, kad sudaromos aplinkybės žmonėms tapti žvėrimis. Karas taip elgiasi su žmonėmis.

Mane nustebino kartais Lietuvos spaudą pasiekiančios V. Putino nuotraukos, kuriose jis, vilkintis karine apranga, geria kavą, padeda mokslininkams sutramdyti tigrą ir pan. Mums tai egzotika, tačiau filme parodomas šių nuotraukų kontekstas - visiškas promilitarizmas - atrodo grėsmingai.

Kai Rusija kariavo Čečėnijoje Putinas dažnai ten keliaudavo, skraidydavo sraigtasparniu, dovanojo kariams kardus ir panašiais būdais bandė susikurti macho įvaizdį.

Nežinau, ar Lietuvoje rodė (tikiuosi, kad ne) Nikitos Michalkovo filmą „Dvylika". Šioje propagandoje specialiųjų pajėgų karys, išgelbstintis čečėnų berniuką, vaizduojamas kaip didvyris.

Rusijoje kuriamas mitas, kad tikras vyras gali būti tik specialiųjų pajėgų karys. Norima, kad visos jaunos merginos sau virš lovų kabintų būtent tokių vyrų plakatus.

Mano nuomone, tai liudija tam tikrą tautos traumą.

A. Politkovskaja rašė apie vertybes, apsivertusias aukštyn kojomis. Ar filmuodama Čečėnijoje, Abchazijoje, Rusijoje ir kitur tai pastebite ir Jūs?

Manau, kad šlovinami kariai reiškia ne ką kita, o apsivertusias vertybes. Žmogžudžiai tampa didvyriais.

Anos straipsnių „dėka" išgarsėjęs karininkas Budanovas [buvęs Rusijos kariuomenės pulkininkas Jurijus Dmitrivičius Budanovas, teisiamas už karo nusikaltimus - lrt.lt], pagrobęs, prievartavęs, suluošinęs ir nužudęs vieną čečėnę, tapo didvyriu - teisme jam po kojomis iš tiesų buvo mėtomos gėlės.

Ana rašė apie jauną karininką, kuris per savo budėjimo pamainą neleido girtiems, tačiau rangu aukštesniems karininkams šaudyti į civilius. Dabar jį persekioja.

Tokie dalykai liudija apsivertusias vertybes: žmogžudžiai tampa didvyriais, o bandantys išgelbėti kelias gyvybes - persekiojami. Anai, mėginusiai tą karininką nominuoti tautos didvyrio vardui, buvo atvirai pasakyta: už tai didvyrio vardas nesuteikiamas, jį teikiame už nužudymus. Tai siaubinga.

Baisiausia, kad šioje aplinkoje auklėjami jauni žmonės. Kas bus toliau, negaliu pagalvoti. Tačiau rugpjūčio karas su Gruzija parodė, kad kariuomenė nesikeičia: alkani, purvini kariai plėšė arba kaulijo iš gruzinų. Liūdnas vaizdas.

Filme teigiama, kad A. Politkovskają nužudė ne dėl konkrečių faktų, bet todėl, kad ji, moteris, kritikavo valdžią ir nusikalstamas valdžios vyrų klaidas Beslano mokykloje, Maskvos teatre „Nord Ost". Ar tikrai vien dėl to?

Pirmiausia, ji tikrai žinojo labai daug faktų. Ji labai daug metų nuolatos dirbo Čečėnijoje. Ten maža šalis, visi vieni kitus žino, įvardinti nusikaltėlius nėra sunku. Ji tikrai daug žinojo ir ją Čečėnijoje pažinojo visi.

Ana išnarpliojo daug nusikaltimų, žinojo, kas ką padarė. Ji nekalbėjo abstrakcijomis (Rusija pradėjo karą, bombardavimus ir pan.), ji žinojo konkrečius faktus. Nemažame jos archyve buvo sukaupta daug įkalčių. Kad ir apie tą patį Beslaną - taip, mokyklą užgrobė teroristai, tačiau ji turėjo faktų, kad teroristams talkino FST [Federalinė saugumo tarnyba - lrt.lt].

Anot Anos, FST prikišo nagus ir 1995 metais sprogdinant gyvenamuosius namus Maskvoje. Ji žinojo ir turėjo įrodymų, kad FST dirba su nusikaltėliais tam, kad rengtų provokacijas, po kurių į valdžią atėjo Putinas ir prasidėjo karas Čečėnijoje. Čia aš tik perpasakoju be jokių įrodymų tai, ką galėjo įrodyti Ana.

Ji tikrai kėlė režimui didelę grėsmę, o V. Putino kalbos po jos mirties, esą ji nieko nežinojo, buvo akivaizdžiausias melas.

Kur dabar tas archyvas?

Po Anos nužudymo iš jos kabineto teisėtvarka labai daug ką paėmė. Tačiau išliko kopijos ir yra žmonių, kurie perėmė šį archyvą.  

Įdomu, kad tiriant A. Politkovskajos nužudymą daugelį įkalčių, įtrauktų į 45 tomų baudžiamąją bylą, surinko žurnalistai...

Taip, „Novaja gazeta" atliko savarankišką tyrimą. Žurnalistų surinkti faktai akivaizdžiai rodė FST ir Anos žudikų sąsajas, tačiau tyrime tai stengtasi nutylėti. Teismą pasiekė tik valdžiai patogūs įkalčiai, pavyzdžiui, kad samdomas žudikas buvo čečėnas, o tai, kad jis skambino FST viršininkams - kažkur pradingsta. Žmogžudystės bendrai broliai Ibrahimas ir Džabrailas Machmudovai buvo kaltinami, o jų brolis Rustamas, kuris, manoma, įvykdė žmogžudystę, pabėgo ir slapstosi FST dėka. Visi šie įrodymai į teismą nepateko.

Kaip teigia Anos advokatai, teismą pasiekė tokie menki ir taip suktai pateikti įkalčiai, kad nebuvo jokio kito sprendimo, tik gražinti bylą tirti iš naujo, o sulaikytuosius paleisti.

Viskas gudriai surežisuota. Manote atsitiktinai Anos žudikais parinkti čečėnai? Nužudyti galėjo ir lietuvis, ir olandas - tereikėjo rasti nusikaltėlį, pasiūlyti didelius pinigus ir pistoletą, bet tauta tiki, kad Ana lindo į nusikaltėlių čečėnų pasaulį ir todėl buvo nužudyta.

A. Politkovskajos ir Rusijos valdžios konfliktas filme simbolizuoja valdžios ir piliečių konfliktą. Ar situacija keičiasi?

Šis klausimas buvo labai svarbus ir pačiai Anai. Kai įdedi tiek daug pastangų, nori nenori užduoti sau klausimą, ar tai prasminga. Didžiulėje šalyje, kurioje propaganda yra tokia vienpusė ir stipri, nepriklausomus žurnalistus galima suskaičiuoti ant pirštų.

Manau, kad Ana yra Rusijos žurnalistų sąžinė. Prieš kelias savaites Maskvos centre buvo nužudyta jauna žurnalistė Anastasija Baburova, ką tik pradėjusi dirbti „Novaja gazeta". Aš žinau, kad daugelis nori rašyti apie madą, naktinius klubus, bet ji neleidžia iki galo atsipalaiduoti.

Tai panašu į netikinčio ir nuodėmingo žmogaus nepatogų jausmą bažnyčioje. A. Politkovskaja Rusijos žurnalistams neleidžia labai gerai jaustis.

Ar svarbu bandyti atskleisti tiesą?

Kad ir kaip būtų beviltiška, manau, kad tai būtina. O kas bus antraip? Jei niekas nekalbės? Anos straipsnius skaito, juos cituoja, pavyzdžiui, Kasparovas. To užmušti negalima. Vis tiek kada nors tai pasikeis, juk ir Lietuvoje buvo sovietiniai kariai - atėjus laikui juos patraukėte, išsivadavote. Amžinai tai trukti negali.

Juk žmonės visur vienodi. Duok jiems galimybę normaliai gyventi, jie bus geresni, sudaryk jiems sunkias sąlygas - jie bus pikti. Negalima sakyti, kad visi rusai yra žvėrys , o olandai - geri. Perkelk olandą į panašias sąlygas, tokių atvejų yra, ir jis tampa tokiu pat.

Negali duoti žmogui ginklų, galimybių žudyti. Gavęs tokią galimybę, žmogus praranda žmogiškumą. Negali būti teisingų karų ir gerų žmonių su „Kalašnikovo" automatu.

Mašos Novikovos filmas „Ana - septyneri metai fronte" pristatomas tarptautiniame moterų filmų festivalyje „ Šeršėliafam ". 

Juozapas Paškauskas