„Lietuva gali tapti aukštos kokybės šalis - kaip Šveicarija“

• 
• 

2004-aisiais tapęs pirmuoju Jungtinės Karalystės garbės konsulu Lietuvoje, Markas Uribė (Mark Uribe) nesiruošia palikti Klaipėdos.
Čia - jo namai, šeima, darbo vieta.
Puikiai lietuviškai kalbantis 48 metų verslo konsultantas Markas Uribė taip pat yra Didžiosios Britanijos prekybos rūmų atstovas Klaipėdoje bei Vakarų Lietuvos regione, drauge su bendraminčiais įsteigęs ir Tarptautinį verslininkų klubą.

- Pone Markai, kodėl sumanėte tokį klubą?
- Tarptautinis verslininkų klubas oficialiai pradėjo veikti beveik prieš dvejus metus - 2007 metų sausį. Tiesa, tokio klubo idėją mes su bendraminčiais jau anksčiau brandinome.
Tarp aktyviausių klubo iniciatorių - Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje įsikūrusios Tailando bendrovės „Indorama“ antrinės įmonės Lietuvoje „Orion Global PET“ atstovai.
Pastebėjome, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau užsieniečių verslininkų. Atkreipėme dėmesį, kad į Klaipėdą vieneriems, dviem, trims metams padirbėti iš svetur atvykusiems ar jau nuolat gyvenantiems verslininkams yra gana sudėtinga susigaudyti teisės, mokesčių, buhalterijos klausimais. Todėl nusprendėme, jog būtų tikslinga sukurti Tarptautinį verslininkų klubą. Tai - vieta, kur susirinkę žmonės gali ne vien artimiau susipažinti, bet ir padiskutuoti, aptarti savo rūpesčius, pasidalinti patirtimi, vienas kitam patarti ar padėti.
Iš pradžių Tarptautiniame verslininkų klube buvo dvidešimt narių. Dabar - penkiolika daugiau.
Klubo veikloje dalyvaujantys verslininkai atspindi pačias įvairiausias verslo sritis. Turime žmonių iš didelių bendrovių, tokių kaip „Phillip Morris Lietuva“ ar „DFDS LISCO“. Taip pat smulkaus ir vidutiniojo verslo atstovų, Klaipėdoje užsiimančių nuo kalbų mokymo iki logistikos bei laivų remonto.

- Minėjote, jog vienas klubo tikslų - padėti Lietuvoje verslą kuriančiam užsieniečiui. Kokios dažniausiai problemos gvildenamos?
- Jos keičiasi. Tarkime, pernai klubo nariai labai skundėsi, kad trūksta darbo jėgos - ir specialistų, ir darbininkų. Šiemet tokių skundų nebėra.
Iš svetur atvykusiems verslininkams daug rūpesčių kelia buhalterijos, mokesčių klausimai. Šiose srityse iš tiesų nemažai miglos. Sudėtinga gauti reikiamos informacijos. Maža to - privalai kovoti, kad ją gautum. Nors Mokesčių inspekcijos veikla pastaruoju metu iš tiesų patobulėjo, vis dėlto iš svetur atvykę verslininkai pas mus įžvelgia nemažai spragų ir biurokratizmo.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vienąkart per metus gauni laišką apie mokesčius. Jei esi su jais atsiskaitęs, tai pasirašai laiške esantį dokumentą. Jei dar yra likę nesumokėtų mokesčių, juos sumoki. Ir viskas. Vieną kartą per metus. O čia, Lietuvoje, kas mėnesį reikia kone tą pačią informaciją pateikti. Smulkiajam ar vidutiniajam verslui - tai didelė našta. Biurokratinė rašliava kainuoja ne vien laiką. Mano įsitikinimu, tai labai trukdo šalies ūkiui plėtotis, nes daug energijos reikia iššvaistyti popieriams. Be to, buhalterijos tvarkymas - čia gerokai brangesnis nei Didžiojoje Britanijoje. Ką tik grįžau iš vienos firmos, kuri už buhalterines paslaugas kas mėnesį sumoka mažiausiai tūkstantį litų. Didžiojoje Britanijoje tokio pat dydžio firma už buhalterines paslaugas sumokėtų kiek daugiau nei tūkstantį litų per metus.

- 2007 metais, kai pradėjo veikti Tarptautinis verslininkų klubas, Jūs išreiškėte viltį, jog Klaipėda susidomės verslininkai iš Didžiosios Britanijos. Ar išsipildė Jūsų lūkesčiai?
- Per šį laikotarpį Klaipėda patraukė vienintelę stambesnę Didžiosios Britanijos įmonę. Laisvojoje ekonominėje zonoje netrukus turėtų pradėti veikti elektronikos srityje besispecializuojantis „Albright“ padalinys.
Verslo kontaktų intensyvumas tarp Klaipėdos ir Didžiosios Britanijos miestų, žinoma, galėtų būti didesnis. Tačiau yra trukdžių. Vienas jų - patogių oro skrydžių stoka. Pavyzdžiui, iš Palangos į Oslą galima nuskristi bemaž per valandą. Tuo tarpu Didžiąją Britaniją pasiekti, įveikus atstumą iš Klaipėdos į Vilnių (ar Kauną) bei visus kitus formalumus, prireiks 6-7 valandų. Gaila, kad tiesioginiai skrydžiai iš Palangos į Didžiąją Britaniją - tik vasarą ir tik vieną kartą per savaitę… Rudenį, žiemą ir pavasarį - to nėra, o tai didelis trukdis.
Kita problema - šių dviejų šalių mastų nesuvokimas. Lietuva, palyginti su Didžiąja Britanija, yra labai maža šalis, o Klaipėda - nedidelis miestas. Jame gyvena apie 200 tūkstančių žmonių, o Didžiojoje Britanijoje - 60 milijonų. Lietuviai bando, tarkime Londono parodose pristatyti antrąjį pagal ekonominį pajėgumą Lietuvoje Klaipėdos regioną. Tačiau Londono verslininkams ne vien jo rinka yra per maža. Per maža visos Lietuvos rinka.
Pamenu, viena Didžiosios Britanijos firma tarėsi su partneriais iš Lietuvos dėl 5 milijonų svarų sterlingų vertės kontrakto. Tačiau kontaktai nutrūko. Po kiek laiko paaiškėjo, kodėl. Minėta firma nutarė įgyvendinti projektą Kinijoje - už 70 milijonų svarų sterlingų.
Štai kodėl Lietuvą verslo idėjoms įgyvendinti pasirenka dažniausiai ne firmos, bet atskiri užsieniečiai - daugiausia dėl savo asmeninių motyvų, per asmeninius kontaktus.

- Kas, Jūsų nuomone, galėtų paskatinti abiem valstybėms naudingą bendradarbiavimą?
- Tam, kad suintensyvėtų verslo kontaktai tarp abiejų šalių, mano nuomone, lietuviams reikėtų pradėti ne nuo Londono, bet nuo smulkesnių Didžiosios Britanijos miestų ar regionų - per vizitus, parodas, kitus renginius.
Tam reikėtų daugiau pačių lietuvių iniciatyvos, kadangi britus sunku įtikinti Lietuvos rinkos nauda.
Britai - konservatyvūs, jie nemato reikalo keliauti, kai pačios Didžiosios Britanijos rinka yra milžiniška. Kaip apie patikimas verslo partneres jie yra pripratę galvoti apie senąsias Europos Sąjungos šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Arba žvilgsnį kreipia į milžiniškas Kinijos, Azijos rinkas. Šiame kontekste Lietuvos patrauklumas - nedidelis.
Tačiau pačioje Didžiojoje Britanijoje vyrauja aptarnavimo sektorius, gamybos mastai vis mažėja. Ten labai brangi patalpų nuoma, darbo jėga. Beje, trūksta tos pačios darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų. Didžiojoje Britanijoje rasti gerą inžinierių - sudėtinga. Lietuvoje kitokia padėtis. Tam, beje, palanki ir švietimo bei mokslo sistema. Mano nuomone, Lietuva galėtų pasinaudoti savo žmogiškaisiais resursais ir patraukti Didžiosios Britanijos dėmesį ne vien pigesne, kvalifikuota darbo jėga, bet taipogi itin aukštos kokybės produkcija, pavyzdžiui, elektronikos. Kai kurie Didžiosios Britanijos gamybos procesai galėtų būti perkelti į Lietuvą. Arba - užsakyti iš Lietuvos.
To pavyzdys - jau mano paminėtas „Albright“ padalinys, Klaipėdos ekonominėje zonoje gaminsiantis elektronikos prietaisų detales. Čia didelę svarbą turėjo asmeniniai kontaktai: į sėkmingai Didžiojoje Britanijoje dirbusio lietuvio pasiūlymą įkurti padalinį Klaipėdoje buvo atsakyta teigiamai.
Žinau ir kitų sėkmingos partnerystės pavyzdžių. Nors, kaip minėjau, Didžiojoje Britanijoje mokesčių reikalai yra kur kas paprastesni nei Lietuvoje, vis dėlto didelių bendrovių buhalterijai tenka skirti nemažą dėmesį. Vienos tokios stambios Didžiosios Britanijos bedrovės buhalterija sėkmingai tvarkoma internetu - iš Lietuvos. Manyčiau, tai - irgi sritis, kuria lietuviai galėtų patraukti užsienį.

- Kokią matote verslo ryšių perspektyvą?
- Šiuo metu, kai pasaulis yra apimtas finansų krizės, sunku prognozuoti ateitį. Vis dėlto šį nelengvą laikotarpį būtų galima vertinti ir kaip naujų galimybių metą Lietuvai. Pavyzdžiui, pernai joje būta didžiulių problemų dėl itin pabrangusios darbo jėgos. Šiuo metu padėtis darbo rinkoje normalizavosi. Darbdaviams nebeskauda galvos ieškant naujų darbuotojų. Taip pat manau, jog pigesnės darbo jėgos poreikis privers ir Didžiąją Britaniją atsigręžti į Lietuvą. Sunkmetis gali būti gera proga užmegzti abiem šalims naudingus verslo kontaktus. Todėl palinkėčiau mūsų šalies verslininkams rodyti daugiau iniciatyvos būtent šiuo nelengvu pasaulio ekonomikai metu. Tai gali būti naudinga ir atnešti naujų galimybių.
Kita vertus, nuolat akcentuoti – „Lietuvoje pigiau“ - būtų klaidinga. Tai yra laikinas dalykas. Vien pigumu negalima užkariauti savo vietos rinkoje. Pigiau ne visada yra geriau. Žinoma, darbo jėgos pigumas gali būti it kabliukas, leidžiantis užsikabinti tarptautinio verslo rinkoje. Tačiau esminis Lietuvos patrauklumas, mano įsitikinimu, galėtų būti aukšta darbo jėgos kvalifikacija ir produktų kokybė. Tarkime, Kinijos prekės - pigios, tačiau jos yra, daugelio vertinimu, nekokybiškos. Be to, jas reikia transportuoti iš labai toli. Tad šio palyginimo kontekste manyčiau, jog ateityje Lietuva pasaulio rinkose galėtų būti vertintina ne dėl pigumo (kaip Kinija), bet dėl aukštos kokybės ir itin patogios vietos Europos Sąjungos šalių bei Rusijos rinkoms.

- Kaip vertinate emigracijos procesą, taipogi ir pastebimą tendenciją - anksčiau darbo ir duonos Jungtinėje Karalystėje ieškoję lietuviai jau grįžta į Lietuvą?
- Šių abiejų šalių bendradarbiavimo kontekste emigrantai gali duoti didžiulę naudą. Tai - įgiję naujos patirties ir turintys naudingus kontaktus žmonės. Jie galėtų tapti tiltu tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Juolab kad Lietuvos ambasados Vilniuje bei Londone tarpininkauja, ieškant verslo partnerių Jungtinėje Karalystėje.
Vis dėlto mano patarimas Lietuvos verslininkams būtų toks: neskubėkite svajoti apie didelę rinką ir didžiulius pelnus. Geriau laikytis „Step by step“ („Žingsnis po žingsnio“) principo. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti vieną faktą. Maisto produktus gaminanti Lietuvos firma norėjo užmegzti ryšius su dideliu supermarketų tinklu, tokiu kaip, pavyzdžiui, „Tesco“.
Deja, toks bendradarbiavimas - nerealus. Tokių kaip „Tesco“ reikalavimai ir produkcijos kiekiai - didžiuliai.
Todėl vertėtų pasižvalgyti ir paieškoti nišos mažesnėje rinkoje, galbūt lietuvių bendruomenėse pradėti nuo delikatesinių, specializuotų produktų parduotuvių tinklo. Gal iš pradžių nebus didelio pelno, o gal net šioks toks nuostolis. Tačiau po truputį, žingsnis po žingsnio būtų galima mažoje rinkoje įsitvirtinti ir galbūt vėliau įžengti į didesnę.

- Laikas koregavo ir Jūsų verslo planus. Buvote pirmasis, 1996 metais Klaipėdoje įkūręs Anglų kalbos mokyklą. Tačiau ji jau nebeveikia. Kodėl?
- Labai norėjau, kad šioje mokykloje dirbtų puikūs specialistai - dėstytojai iš Didžiosios Britanijos. Iš pradžių šią idėją nebuvo sunku įgyvendinti, kadangi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daug žmonių norėjo atvažiuoti ir padirbėti. Juos (kaip ir mane) vedė smalsumas pažinti buvusią Sovietų Sąjungos respubliką, anksčiau nuo pasaulio ribotą geležinės uždangos. Iš užsienio atvykę dėstytojai buvo tarsi pionieriai, jie negalvojo apie didesnį uždarbį Lietuvoje. Jie troško pažinti ir gera daryti Lietuvai, kurioje tuo metu buvo anglų kalbos mokymosi bumas.
Tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Didžiosios Britanijos dėstytojams Lietuva prarado išskirtinį patrauklumą, juos viliojo kitos egzotiškos šalys. Tuomet priėmiau sprendimą uždaryti Anglų kalbos mokyklą, juolab kad man pačiam jau buvo atsivėrusios kitos galimybės.

- Jūsų pavardė - tokia pati kaip Kolumbijos prezidento. Gal giminaičiai esate? Papasakokite, kokie keliai Jus atvedė į Lietuvą.
- Pavardės Uribė ištakų pirmiausia reikėtų ieškoti Ispanijoje, Baskų šalyje. Iš ten mano senelio tėvas buvo nukeliavęs į Ekvadorą. Būtent ten gimė mano senelis, o žmonių su Uribės pavarde Pietų Amerikoje - ne vienas. Kilus pilietiniam karui Ekvadore mano senelis buvo priverstas bėgti iš šios šalies į Egiptą. Jam padėjo ir tikra to žodžio prasme gyvybę išgelbėjo šiuo metu pasaulyje gerai žinomos farmacijos bendrovės „Welcome Trust“ steigėjas. Jo dėka mano senelis gavo britų pilietybę. Aš pats gimiau britų kolonijoje Zimbabvėje, kurioje mano tėvas dirbo kaip ekonomistas ir padarė karjerą Užsienio reikalų ministerijoje. Aš pats studijavau Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje matematiką, vadybą, taip pat gavau anglų kalbos mokytojo diplomą.
Kaip atsidūriau ir sukūriau šeimą Lietuvoje? Matyt, tokia buvo likimo valia, nes man pačiam tai buvo netikėta. Po studijų 1994 metais mane - kaip anglų kalbos dėstytoją - traukė pakeliauti po pasaulį, pamatyti ir pažinti svečias šalis. Žinoma, galėjau pasirinkti Lenkiją, Estiją ar kitą valstybę. Tačiau pasirinkau Lietuvą, juolab kad tuo metu Kaune kūrėsi kalbų mokykla.
Po metų Lietuvoje supratau, kad yra galimybė būtent Klaipėdoje įkurti savo mokyklą - norėjau save išbandyti šioje srityje. Vėliau susipažinau su būsimąja žmona Diana, kuri dabar yra dviejų mūsų vaikų motina.

- Kuo Jus patraukė Lietuva, kad taip stipriai joje įaugote ir nežadate palikti?
- Man patinka čia vykstanti nuolatinė kaita. Tai - ne vien įdomu, bet ir suteikia naujų galimybių. Esu įsitikinęs, kad Lietuva - didelių galimybių šalis, ateityje galinti tarp Europos valstybių įsitvirtinti kaip aukštos kokybės darbo bei produkcijos šalis. Tokia, kaip Šveicarija.
Tik reikėtų panaikinti investicijas ir verslo plėtrą stabdančias priežastis. Viena jų - geranoriškas, išsamus informacijos pateikimas norintiems verslą Lietuvoje plėtoti užsieniečiams.
Vienas pavyzdys. Galvojantis įsitvirtinti kurioje nors Baltijos šalyje britų verslininkas kreipėsi į Latvijos, Estijos bei Lietuvos atitinkamas asociacijas, prašydamas tam tikros informacijos bei kontaktų.
Latvija ir Estija patenkino šio verslininko pageidavimą, išsamiai atsakė į visus klausimus. Tačiau to nebūtų galima pasakyti apie Lietuvą. Užsienietis verslininkas buvo apipiltas baimę sukeliančių maždaug tokio pobūdžio klausimų: „Kas jūs esate?“, „Kam jums reikia tokios informacijos?“ ir panašiai.
Nors Lietuva ir Estija turi maždaug vienodą sovietinę praeitį, tačiau, deja, kartais susidaro įspūdis, jog Estija greičiau išsivadavo iš šios slogios praeities.
Informacija (ne vien verslo klausimais) Lietuvoje tebėra sunkiai pasiekiama ir dėl to, kad skirtingos valstybinės institucijos yra gana uždaros, nesidalina informacija viena su kita, todėl ji sunkiai pasiekiama eiliniam vartotojui.
Štai šioje srityje Lietuvai vertėtų pasimokyti iš Didžiosios Britanijos, kurios valstybinės institucijos veikia „Umbrella“ („Skėčio“) principu - informacija dalinasi ir sprendimą priima kaip viena.

- Ačiū už pokalbį.

Audronė Gliožerienė