Kaip bankinis procentas padėjo ir padeda užkariauti Lietuvos ūkį?

Pinigai

Pasaulis valdomas ekonominėm priemonėm, o kovos įrankiais yra pinigai ir bankinis procentas, didelės kainos ir nelygios mainų sąlygos.

Didžiausia dalis valstybę destabilizuojančių veiksmų sutelkta finansų sistemoje.

Valstybių pasiskirstymas pagal žmonių pragyvenimo lygį į turtingas ir neturtingas yra nulemtas jų finansinės priklausomybės.

Įsiskolinimas valstybių bankų monopolijoms padidėjo nuo 300 milijardų 1970 m. JAV dolerių iki 573 milijardų JAV dolerių 1980 m., virš 1350 milijardų JAV dolerių 1990m ir virš 2000 milijardų JAV dolerių 2000 m.

Valstybių užsienio skolos yra viena iš pagrindinių silpnos ekonominės plėtros ir gyventojų ekonominio pajamingumo nepakankamo didinimo priežasčių, kadangi nežymi dalis šalies gyventojų savo turtus didina daugumos sąskaita.

Kai kuriose šalyse šis santykis prilygsta (30/70 arba 20/80).

Kodėl pinigai tampa destabilizatorium, jeigu jie yra prekių mainų priemonė, mokėjimo, kaupimo, vertės mato ir pasaulinių pinigų priemonė?

Pinigai tampa stabdžiu, kai jie patenka į rankas turtuolių, kurie jų į cirkuliaciją negrąžina ir nepatenka į rankas tų, kuriems jų reikia.

Dabar Lietuvoje vartotojams nepatenka 65 proc. piniginių išteklių, tiek pat nenuperkama vartojimo ir gamybos priemonių, tiek pat turime mažiau apyvartinių lėšų.

Kodėl taip vyksta?

Pinigai yra prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį ir esanti nuosavybėje vienintelio savininko-valstybės.

Valstybė suteikia patikėjimo teisę privačiam bankui vykdyti pinigų funkcijas, tačiau ne savo turtėjimo, o valstybės turtinimo tikslais.

Kyla klausimas, kodėl valstybė imdama paskolas iš privačių bankų, disponuojančių patikėjimo teise pinigais, moka didžiules palūkanas ir tuo pačiu vykdo biudžeto lėšų pervedimus į privačių asmenų, tai yra bankų savininkų sąskaitas.

Ar tokia tvarka neprisideda prie ūkio destabilizavimo?

Koks bebūtų palūkanų dydis, jis auga nes 1 proc. metinių palūkanų padvigubėja per 70 m., 3 proc. - kapitalas padvigubėja per 24 m. ir 6 proc. - kapitalas padvigubėja per 12 m.

Be to mes mokame palūkanas ne tik tada, kai imame kreditą, bet ir tada, kai perkame prekę ar paslaugą, kurios pagaminimui ar realizavimui buvo imti kreditai.

Kas yra kreditiniai pinigai ir kas kuria palūkanas?

Palūkanos, tai vertės dalis, paimta iš gamintojų, sukūrusių pridedamąją vertę ir pasidalijusių su šios produkcijos pardavėjais bei kreditoriais.

Kokį vaidmenį atliko bankininkas, suteikęs paskolą gamybininkui ar prekybininkui?

Kredito grąžinime ir palūkanų mokėjime dalyvauja gaminio pirkėjas, kurios pagaminimui reikalingai įrangai ar žaliavoms buvo imtas kreditas.

Vadinasi kiekvienas gyventojas tampa tiek paskolos gražintoju, tiek palūkanų mokėtoju.

Kaip rodo paskaičiavimai kiekvienas žmogus pirkdamas prekę arba paslaugą pusę kainos perduoda kreditoriui ekonomiškai stipriose šalyse, o ką kalbėti apie šį santykį ekonomiškai silpnose šalyse tokiose, kaip Lietuva, kur įmonės turi didelius bankams įsiskolinimus.

Kreditiniai pinigai mokesčiuose už vandenį sudaro-36-38 proc., šildymo sistemoje - 57 proc., o bendrai vartojimo reikmenų kainose apie 50 proc.

Pakeitus šią turtuolių turtinimo sistemą kiekvienas žmogus galėtų įsigyti prekes ir paslaugas dvigubai pigiau ir būtų dvigubai turtingesnis.

Kaip bankinis procentas padėjo ir padeda užkariauti Lietuvos ūkį?

Krizės išdavoje mažėja visų gamintojų piniginės lėšos ir gyventojų piniginės atsargos.

Kad nebūtų sustabdyta gamyba, įmonių vadovai pradeda imti paskolas arba įrangą už kreditines lėšas tai yra perka įrangą lizingu.

Bankai didina palūkanas, o darbo užmokesčio dalis gaminio kainoje mažėja nuo 20-30 proc. iki 7-9 proc. arba palikus tą patį darbo užmokestį, mažinamas dirbančiųjų skaičius, auga nedarbas.

Esant didesniam nedarbui atsiranda galimybė mažinti darbo užmokestį nes didėja darbo jėgos pasiūla ir krenta jos kaina.

Taip vyksta perpumpavimas piniginių lėšų iš įmonių ir gyventojų sąskaitų į bankus.

Sumažėja darbo užmokesčio procentas prekės kainoje automatiškai 2-3 kartus tuo pačiu sumažindamas gyventojų perkamąją galią.

Kartu įmonės gauna mažiau tiek pat apyvartinių lėšų, kas stabdo net paprastąją reprodukciją.

Finansų organizavimo pokyčiai, lemiantys sistemos pastovumą:

Valstybė turi mažinti savo išlaidas idant būtų galimybė mažinti juridiniams ir fiziniams asmenims mokesčių naštą.

Visų rūšių mokesčių mokėjimas turi būti vykdomas tik gavus mokesčių mokėtojui pajamas.

Bankai turėtų užsiiminėti ne savęs turtinimu, tai yra pelnų didinimų, pirmoje eilėje dalyvauti gamybinio bei komercinio sektorių išvystyme, aptarnauti juos kreditais, nustatyti laisvesnius grąžinimo terminų grafikus, priklausančius nuo įmonės ūkinių rodiklių, o negamybiniame sektoriuje skirti mažaprocentinius kreditus kultūrai, mokslui, švietimui ir negamybinei infrastruktūrai kurti.

Pinigų stabilumui užtikrinti labai svarbūs atsiskaitymai negrynaisiais pinigais.

Tai padidina apskaitos patikimumą, vykdomą ne tik panaudotų pinigų, bet ir atliktų veiksmų kontrolei.

Lietuvos ūkio nestabilumo problemos iššauktos bankų veikla neracionaliai panaudojant vidaus pinigines lėšas, bei nepamatuotai pritrauktas per daug dideles iš užsienio.

Kreditinės lėšos buvo skiriamos ne gamybinio sektoriaus vystymui, kur kuriama nauja vertė, o komercinio ir gyvenamojo fondo įsigijimui, kuriame vykdomas asmeninis kaupimas.

Kreditai ir palūkanos yra ne kas kita, kaip ateities išlaidos.

Neskubėkim jų daryti.

Bankų priežiūros problema yra politinė, o ne techninė.

Kiekvienai pagrindinei finansinės struktūros šaliai jų bankai yra svarbūs "nematomo" eksporto tiekėjai, galintis sėkmingai prisidėti prie nacionalinio mokėjimų balanso.

Jeigu valstybė nesuvokia arba pavėluotai suvokia pavojus, slypinčius nereguliuojamose valiutų rinkose, bijo uždėti savo bankams ir finansinėms rinkoms bankinių taisyklių ir apribojimų naštą, galinčią paveikti konkurenciją dėl verslo, žinoma, neišvengia mokėjimų disbalanso.

Ekonomikos mokslų daktarė M. Rastenytė