Darbo santykių sistemoje svarbų vaidmenį vaidina tiek individualūs, tiek kolektyviniai darbo santykiai. Nors Lietuvos Respublikoje daugiau paplitę dvišaliai (individualūs) darbo santykiai, tačiau vis labiau juntamas susidomėjimas kolektyviniais darbo santykiais. Ne mažas nuopelnas gali būti skiriamas ir Darbo kodekso nuostatoms, kurios tiesiogiai skatina socialinę partnerystę Lietuvoje. Socialinė partnerystė vystoma per socialinį dialogą, kuris gali būti suprantamas derybų ir konsultacijų procesas tarp svarbiausių socialinių partnerių – valstybinių, darbdavių ir profesinių sąjungų institucijų. Dialogas tarp Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų konfederacijų yra viena iš labiausiai paplitusių socialinio dialogo formų. Trišalis bendradarbiavimas remiasi derybomis, kurių metu šalys prisiima įsipareigojimus laikytis susitarimų arba veda konsultacijas su Vyriausybe. Trišalis bendradarbiavimas gali vykti nacionaliniu, šakiniu, regioniniu ir vietiniu lygmeniu. Pagrindinis dalyvavimo trišaliame bendradarbiavime tikslas yra keistis informacija, siekti interesų balanso, gauti pagrindinių socialinių partnerių pritarimą Vyriausybės politikai, formuoti socialinę – ekonominę politiką, kuri atspindėtų partnerių požiūrį ir interesus. Šiuo tikslu Lietuvos Respublikos trišalė taryba kas dveji metai patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų socialinės partnerystės plėtros priemonių planus. Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. gegužės 25 d. sprendimu (protokolo Nr. 80) buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų 2005-2006 metų socialinės partnerystės plėtros priemonių planas, kuriuo įsipareigojama tobulinti socialinės partnerystės sistemą, socialinės partnerystės teisinę bazę bei kolektyvinius darbo santykius, taip pat plane numatytos priemonės, padėsiančios tobulinti socialinių partnerių dalyvavimą socialiniame dialoge.  

Darbo kodeksas nustato, kad darbuotojams gali atstovauti ne tik profesinės sąjungos, bet ir darbo tarybos, todėl priimtasis Darbo tarybų įstatymas nustato darbo tarybų statusą, sudarymo tvarką, veiklą bei veiklos pasibaigimo pagrindus, darbo tarybų ir jos narių teises bei pareigas, garantijas darbo tarybų nariams. Taigi Darbo kodeksas nustato dvi galimybes rinktis darbuotojų atstovus – darbo tarybą arba profesinę sąjungą, kurie kaip darbuotojų atstovai galės pasirašyti įmonės kolektyvinę sutartį su darbdaviu.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje įsisteigė dešimtis Europoje veikiančių tarptautinių korporacijų padalinių, o taip pat padaugėjo Lietuvos įmonių, turinčių padalinius užsienyje. Dėl to jau tenka susidurti su socialinės partnerystės forma – darbuotojų informavimu ir konsultavimu, kai darbdavys įmonės valdymo klausimais priima sprendimus ne vienasmeniškai, o dalyvaujant darbuotojų atstovams. Pastarieji turi gauti informaciją ir pareikšti savo nuomonę dėl svarbiausių su darbuotojų interesais susijusių įvykių ar sprendimų įmonėje (įmonių grupėje). Darbuotojų atstovų įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą per informavimą ir konsultavimą daro šį procesą demokratiškesniu, skaidresniu, o sprendimus – labiau priimtinais ir efektyviais. Šiuo metu Lietuvoje priimti du įstatymai įgyvendinantys Europos Sąjungos direktyvas  bei reglamentuojantys darbuotojų dalyvavimą įmonių valdyme – tai Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas bei Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus Europos bendrovėse.

Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymu į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkelta Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. liepos 22 d. direktyva (94/45/EB) dėl Europos darbų tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo ir konsultavimo tvarkos nustatymo. Europos darbo taryba yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas keliose valstybėse veikiančios įmonės (įmonių grupės) darbuotojus atstovaujantis organas, per kurį įmonės (įmonių grupės) vadovybė informuoja darbuotojus ir konsultuojasi su jais dėl darbuotojams svarbių įmonės (įmonių grupės) valdymo klausimų. Europos darbo tarybos ir turi būti sudaromos, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir savalaikis darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais klausimais, kurie susiję su visa keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse veikiančia įmone (įmonių grupe) arba bent su keliose valstybėse veikiančiais įmonės padaliniais (įmonių grupės įmonėmis).

Įgyvendinant  Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. spalio 8 d. direktyvos papildančios Europos bendrovės įstatus dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus (2001/86/EB) reikalavimus buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus Europos bendrovėse. Įstatymo tikslas – reglamentuoti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus Europos bendrovėse, siekiama nustatyti specialias nuostatas, susijusias su darbuotojų dalyvavimu priimant sprendimus,  kurios užtikrintų, kad prie Europos bendrovės steigimo prisidedančių bendrovių darbuotojai, įsteigus Europos bendrovę, ir toliau dalyvautų priimant sprendimus arba jų dalyvavimas nesumažėtų.

Situaciją kolektyvinių darbo santykių srityje bei padėtį darbo rinkoje apibūdina streikų, kaip paskutinio kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdo, paplitimas ir dažnumas. 2002-2006 metus streikų neįvyko ir tai galima būtų sieti su ekonominės padėties gerėjimu Lietuvoje. 

Individualūs darbo santykiai

Individualūs darbo santykiai – tai dvišaliai darbo santykiai, kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu. Individualius darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti teisės aktai.

2004 m. birželio 22 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 5, 109, 146, 180, 220 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, į Lietuvos nacionalinę teisę iš dalies buvo perkelta 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (96/71/EB). Ši direktyva nustato kitoje šalyje laikinu pagrindu dirbančių darbuotojų, įskaitant ir įdarbinimo agentūrų darbuotojų, darbo sąlygas. Tais pačiais metais, įgyvendinat darbo kodekso 220 str. 4 dalies nuostatą, buvo rengiamas ir derinamas Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, kuris buvo priimtas ir įsigaliojo nuo 2005 m. gegužės 28 d. Šiuo įstatymu siekiama sudaryti palankias sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui Europos Sąjungos valstybėse narėse, taip pat Europos ekonominei erdvei priklausančiose valstybėse (toliau – valstybės narės), kad šis judėjimas nebūtų varžomas vien todėl, kad neaišku, kokios darbo norminių teisės aktų nuostatos darbuotojams turėtų būti taikomos priimančioje šalyje. Įstatyme numatoma dvejopa jo taikymo sritis - kai Lietuvos darbdavys siunčia savo darbuotojus laikinai dirbti kitoje valstybėje narėje; kai kitų valstybių narių darbdaviai laikinai atsiunčia  savo darbuotojus dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.