Investicijos į įmonę

Prasidėjusi ekonominė rinkos stagnacija jau apėmė beveik visą Europą, pamažu pradeda jausti tai ir Lietuvos verslo atstovai: mažėja užsakymų, mažėja perkamoji galia, vėluoja klientų atsiskaitymai, didele našta tampa darbuotojų išlaikymas, augančios naftos ir elektros kainos ir t.t. Visą tai ne vieną įmonę gali privesti prie bankroto. Tokiu metu didžiausią gelbėjimosi šiaudą gali mesti investicijų į įmonę pritraukimo galimybė. Tokie veiksmai yra vienas iš veiksnių kaip sustiprinti įmonei savo pozicijas rinkoje. Tačiau šioje vietoje kyla klausimas, kam patikėti pritraukti investicijas į įmonę: išoriniam investuotojui ar akcininkams? Ir koks investicijų būdas geriausiai padėtų įmonei? Šioje temoje bus apžvelgiama keletas investavimo į įmonę būdų ir su tuo susijusios teisines pasekmes. Tai:

• 1. Įmonės obligacijų išleidimas;
• 2. Įmonės akcijų išleidimas;
• 3. Sutarčių pagrindu (pvz.: Pirkimo-pardavimo sutartis su papildomų teisių perleidimu ir (arba) įsipareigojimų prisiėmimu ar kiti susitarimai).

Įmonės obligacijų išleidimas

Įmonės obligacija yra terminuotas ne nuosavybės, skolos vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke (investuotojo) ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko (investuotojo) naudai. Obligacijų savininkas turi tokias pat teises kaip ir kiti bendrovės kreditoriai. Įmonė išleidusi obligacijų įsipareigoja investuotojui už gautą pinigų sumą mokėti suėjus sutartyje nustatytam laikui obligacijos nominalią vertę ir palūkanas už skolos laikotarpį. Šie įsipareigojimai būtinai turi būti įtvirtinti ir nurodyti sprendime išleisti obligacijas ir obligacijų pasirašymo sutartyje. Šiuose dokumentuose būtina nurodyti su obligacijų išleidimu susijusią šią informaciją (LR ABĮ 55 str.):

• - nurodyti obligacijos nominalią vertę. Tai suma, kurią investuotojas skolina įmonei už obligacijos nominalią vertę;
• - metinių palūkanų dydį. Jos gali būti mokamos visos iš karto pasibaigus skolinimo laikotarpiui arba keletą kartų per skolos laikotarpį;
• - fiksuotą obligacijos išpirkimo datą, nuo kurios obligacijos savininkas (investuotojas) įgyja teisę gauti iš Įmonės pinigų sumą, kurią sudaro obligacijos nominali vertė ir metinės palūkanos.

Įmonė gali išleisti ir Konvertuojamąsias obligacijas (LR ABĮ 56 str. , kurios pasižymi tokiomis savybėmis kaip:

• - Investuotojui mokamos palūkanos už visą jos galiojimo laikotarpį;
• - vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų tuomet kai ateina obligacijos išpirkimo laikas. Tačiau, dažniausiai investuotojas gali pasirinkti: ar gauti akcijas, ar paskolintus pinigus.

Sprendime išleisti konvertuojamąsias obligacijas ir šių obligacijų pasirašymo sutartyje, turi būti nurodyta:

1) konvertuojamųjų obligacijų nominali vertė, jų suteikiamos teisės;

2) akcijų, į kurias keičiamos konvertuojamosios obligacijos, klasė, skaičius, nominali vertė ir suteikiamos teisės;

3) santykis, kuriuo konvertuojamosios obligacijos keičiamos į akcijas. Šis santykis turi būti toks, kad konvertuojamųjų obligacijų emisijos kaina būtų ne mažesnė už akcijų, į kurias jos keičiamos, nominalią vertę;

4) laikotarpis, per kurį konvertuojamosios obligacijos keičiamos į akcijas;

5) palūkanos ir jų mokėjimo tvarka;

6) obligacijų išpirkimo data.

Sprendimo išleisti obligacijas priėmimas. Sprendimą išleisti obligacijas priima visuotinis akcininkų susirinkimas paprasta balsų dauguma. Įstatuose gali būti numatyta, kad sprendimą išleisti obligacijas priima valdyba (jei valdyba nesudaroma - bendrovės vadovas). Akcinė bendrovė, prieš išleisdama viešai platinamas obligacijas, turi sudaryti sutartį su vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininku. Šia sutartimi vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkas įsipareigoja ginti tam tikros emisijos obligacijų savininkų interesus santykiuose su akcine bendrove, o akcinė bendrovė įsipareigoja jam už tai atlyginti. Pažymėtina, kad uždarosioms akcinėms bendrovėms draudžiama obligacijas platinti viešai.

Sprendimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Kai bendrovėje yra skirtingų klasių akcijų, sprendimas išleisti konvertuojamąsias obligacijas priimamas, jeigu jam balsuodami atskirai pritaria kiekvienos klasės akcininkai. Jei sprendime išleisti konvertuojamąsias obligacijas nurodoma, kad išleidžiamos konvertuojamosios obligacijos gali būti konvertuojamos į privilegijuotąsias akcijas, šiam sprendimui priimti būtinas ir nesuteikiančių balsavimo teisės privilegijuotųjų akcijų savininkų sutikimas, priimtas balsuojant atskirai šių akcijų savininkams. Dokumentas, patvirtinantis sprendimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas, per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų konvertuojamųjų obligacijų gali bendrovės akcininkai proporcingai nominaliai vertei akcijų, kurios jiems nuosavybės teise priklauso visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas, dieną. Pažymėtina, kad, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas išleisti konvertuojamąsias obligacijas yra kartu ir sprendimas padidinti bendrovės įstatinį kapitalą suma, lygia akcijų, į kurias gali būti keičiamos konvertuojamosios obligacijos, nominalių verčių sumai. Bendrovė, kurios įstatinis kapitalas nevisiškai apmokėtas, neturi teisės leisti konvertuojamųjų obligacijų.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad obligacijos turėtojas yra bendrovės kreditorius (skolintojas), o ne bendrasavininkis kaip akcininko atveju. Be to investuotojas savo obligacijas gali parduoti kitam investuotojui iki kol obligacijos investicinis terminas nėra pasibaigęs.

Taigi, obligacijų išleidimas būtų naudingas įmonei, jei ji pati turėtų didelių investicinių planų ir jei reikėtų pasididinti apyvartines lėšas tiems planams įgyvendinti. Tik nereikėtų pamiršti, kad tokiu atveju įmonė įsigyja ne tik investuotoją, bet ir dar vieną kreditorių.

Įmonės akcijų išleidimas

Akcijos (LR ABĮ 40 str.) - tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo ir kitas įstatymų nustatytas teises.

Įmonė gali išleisti akcijas tik didindama įstatinį kapitalą. Įstatinis kapitalas didinamas dviem būdais:

• - išleidžiant naujas akcijas;
• - padidinant išleistų akcijų nominalią vertę.

Išleidžiant naujas akcijas Bendrovės įstatinis kapitalas didinamas papildomais akcininkų ir kitų asmenų (fizinių ar juridinių) įnašais. Beje, įmonės akcininkai turi apsispręsti, kiek jie parduos savo naujai išleistų akcijų investuotojams t.y. ar atiduos kontrolinį akcijų paketą naujiesiems akcininkams, ar ir toliau „senieji" akcininkai išlaikys įmonės valdymą savo rankose. Nereikėtų pamiršti, kad išleidus naujas akcijas, pirmumo teisę jas įsigyti turi bendrovės akcininkai. Tai reiškia, kad nusprendus išleisti naujas akcijas, tam, kad pritraukti naujų investuotojų (akcininkų), reikia jau esamiems bendrovės akcininkams vieningai susitarti, kad jie nepirks/nepretenduos į naujai išleistas akcijas - šią akcininkų teisę, kuri garantuota įstatymų, galima suvaržyti tik bendru raštišku sutarimu. Taip pat nereikia pamiršti, kad naujieji akcininkai galės bet kada parduoti akcijas kitam investuotojui, bet šioje vietoje įmonė visada turi apsaugą nuo nepageidaujamų investuotojų- jos akcininkai turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas įmonės akcijas. Pažymėtina, kad remiantis LR Konkurencijos įstatymu, jeigu įmonės akcijas (kontrolinį paketą) įsigiję kita įmonė-investuotoja, tai būtina gauti konkurencijos tarybos sprendimą, kad šis akcijų pirkimo-pardavimo sandoris neprieštarauja ir neriboja konkurencijos.

Įstatinis kapitalas iš bendrovės lėšų didinamas išleidžiant naujas akcijas, kurios nemokamai išduodamos akcininkams, arba padidinant anksčiau išleistų akcijų nominalias vertes iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Išleidžiant naujas akcijas iš įmonės pelno, jas gali įsigyti tik jau esami įmonės akcininkai. Žinoma šiuo būdu išleidus akcijas ir jas įsigijus esamiems akcininkams, vėliau bet kuris akcininkas jas gali parduoti kitam investuotojui. Be to, šios akcijos leidžiamos iš įmonės lėšų, priešingai nei akcijos išleistos ne iš įmonės lėšų. Aptartu pirmuoju atveju, kai akcijos leidžiamos ne iš įmonės lėšų, yra tiesiogiai padidinamas įmonės įstatinis kapitalas išorinėmis investicijomis t.y. gaunamos realios investicinės lėšos į įmonės sąskaitą už naujai išleistas akcijas.

Reikėtų apsispręsti, kokiu būdu įmonei leisti naujas akcijas: ar išleidžiant akcijas pritraukiant investicijas iš išorės, ar išleisti akcijas iš įmonės pelno ir kitų rezervų ir po to, esant reikalui, jas parduodant kitiems investitoriams.

Investicijų pritraukimas sutarčių pagrindu

Šis būdas yra naudojamas norint sustiprinant savo pozicijas rinkoje. Toks skirtingų įmonių jungimosi būdas yra paplitęs Europoje, tačiau Lietuvoje kol kas yra tik pavieniai atvejai. Nuoseklų tokių įmonių apyvartos augimą, šiuo atveju, lemia centralizuoto prekių tiekimo strategija. Tai reiškia, kad įmonių grupelė bendradarbiaudama sutarties pagalba gali išsiderėti palankesnes sąlygas su generaliniais tiekėjais bendrai įgyvendindamos apyvartos (pardavimo) planus ir taip konkuruodamos rinkoje su stambiais rinkos dalyviais, kurie, esant didelėms apyvartoms, sugeba išsiderėti su tiekėjais palankiausias sąlygas. Tuo tarpu pavieniui dirbančių smulkiųjų ar vidutinių prekybininkų rinkos dalis nuolat mažėja dėl to, kad nesugeba konkuruoti su rinkos gigantais. Schema tokio rinkos darinio būtų tokia: Įmonė X - pagrindinis Tiekėjas-didmenininkas, siūlo savo prekes ir paslaugas mažoms ar vidutinėms įmonėms, siūlydama savo asortimentą pirkti tik per Tiekėją-didmenininką, o ne per generalinį tiekėją (kaip minėta su generaliniu tiekėju geras sąlygas galima išsiderėti tik turint didelį prekių apyvartiškumą, o to smulkieji verslininkai įvykdyti dažnai negali) ir kitus įsipareigojimus tokius kaip pvz.: bendras marketingas: prekių akcijos, reklama žiniasklaidoje ir kt. Pažymėtina, kad kiekviena įmonė įsijungusi į tokį darinį Sutarčių pagrindu ir dalyvaudama junginio veikloje, lieka savarankiškas ir nepriklausomas juridinis subjektas: nepasikeičia jo savininkai, juridinio asmens pavadinimas, darbuotojai ir kt. Tokio darinio subjektas ir toliau pats perka prekes, apmoka tiekėjams, moka mokesčius valstybei, valdo savo turtą. Dažniausiai, tai puiki alternatyva nenorint parduoti įmonės akcijas, tačiau norint sustiprinti savo poziciją rinkoje ir išlikti joje. Priimant juridinius asmenis į tokį darinį pagrindinis jo Tiekėjas gali nustatyti tam tikrus patekimo į darinį reikalavimus, pvz.; metinė apyvarta, prekybinis plotas, įmonės geras vardas/reputacija ar kitus.

Pažymėtina, kad remiantis LR Konkurencijos įstatymu, visi juridinių asmenų ketinimai susijungti (sutarčių, akcijų pirkimo-pardavimo būdu ar kt.) turi būti pranešti Konkurencijos tarybai, kuri pateikia išvada ar tokie susijungimai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui. Dažniausiai tokios sutartys nebūna įvardintos kaip ribojančios konkurenciją, tai labiau traktuojama kaip „sveika" konkurencija ir mažų bei vidutinių įmonių galimybė konkuruoti ir išlikti rinkoje veikiant kartu.

Teisininkė Renata Burbulienė

Išdėstyta informacija, nuomonė ir motyvai negali būti vertinama kaip teisinė išvada ar konsultacija.