Mindaugas JABLONSKIS
Advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous" advokatas, vadovaujantis teisininkas

Akivaizdu, kad investicijos į energetiką nėra vien tik valstybės prioritetas. Privatusis sektorius šią sritį laiko potencialia, tik svarbu žinoti, kas gali pritraukti privatų kapitalą į įvairius energetikos sektoriaus projektus.

Kaip 2010 09 07 Lietuvos energetikos ministerija skelbė, Europarlamentaras Claude Turmes pastebėjo, kad „dabar energetikoje karaliauja didžiulės kompanijos, uždirbančios milijardinius pelnus", bet kadangi Lietuvos situacija tokio pelno nežada, vargu ar tie verslo milžinai pas mus ateis. Kitas dalykas yra tas, kad Lietuvos teisės aktuose užfiksuota kiek kitokia situacija, susijusi su energetika, nei daugelyje kitų Europos šalių. Juk tiek Elektros, tiek Gamtinių dujų įstatymuose pelno norma, skaičiuojama nuo turto vertės, turi būti ne didesnė kaip 5 procentai. Iš viso to atrodo, kad investicijos į iki šiol vyraujančią tradicinę energetiką nėra itin patrauklios ir jas gali daryti tik valstybinis sektorius, o ne privatus kapitalas.

Tačiau naujausioje Elektros energijos įstatymo redakcijoje minėtų 5 proc. neliko - vadinasi, Kainų komisija disponuoja diskrecija reguliuoti pelningumą šiame sektoriuje. Tokie poslinkiai leidžia tikėtis, kad privatus kapitalas gali atsigręžti ir į tradicinės energetikos sritį. Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad minėtos įstatymų korekcijos susijusios su Visagino atominės elektrinės (VAE) projektu, nes vargu ar būtų įmanoma į jį prisivilioti privačių investuotojų, jei jie matytų, kad galimas pelnas bus ribojamas iki 5 procentų.

Kitas svarbus aspektas privatiems investuotojams, veikiantiems energetikos rinkoje, - taršos kaina. Šiandienos skaičiavimais, pavyzdžiui, Elektrėnų Lietuvos elektrinės taršos kaina yra 33 litai už vieną pagamintą megavatvalandę elektros. Estijoje tarša dar brangesnė. Aukšta taršos kaina - puiki paskata investuoti į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. 2013 m. pasikeitus kainodarai ir galbūt atsiradus galimybei eksportuoti energiją į Švediją, žaliosios elektros gamintojų situacija turėtų dar labiau pagerėti.

Taip pat galima pastebėti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai nurodo apie ketinimus atskirti perdavimo tinklus nuo visos gamybinės energetikos sektoriaus dalies, o tai reiškia ir papildomas galimybes privatiems elektros gamintojams naudotis bendraisiais perdavimo tinklais. Taigi, toks atskyrimas būtų labai gera garantija, kad minėti perdavimo tinklai nebus naudojami vien tik VAE poreikiams tenkinti.

Dar viena sritis, turinti gerą potencialą, - vadinamasis VIAP. Bendros elektros kainos dalis, tenkanti VIAP, šiuo metu Lietuvoje yra 13 procentų. Jei ne tik Lietuvos elektrinei būtų leista gaminti elektrą tiekimo saugumui bei energetikos sistemos rezervams, bet ir termofikacinėms elektrinės ar kitiems privatiems energijos gamintojams tai atsiras nebloga niša patiekti elektros energiją rinkai.

Sisteminių paslaugų sritis, kurioje taip pat įžvelgiama neblogų konkurencinių perspektyvų. Pavyzdžiui, šiandien šias paslaugas teikia Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, tačiau, liberalizavus šią sritį, būtų tikėtinas naujų žaidėjų atsiradimas arba galimybė pirkti jas iš ES šalių kaimynių.

Kalbant apie bendrą energijos rinką, bene svarbiausias klausimas - kas lemia konkrečią elektros kainą? Kaip skelbia „BaltPool", tik penktadalis visų elektros pirkimo-pardavimo sandorių formuoja kainą. Kita dalis paremta išankstiniais susitarimais, todėl elektros biržos Latvijoje įsteigimas, bei apjungimas su biržomis Lietuvoje, Estijoje NordPool Spot pavyzdžiu Skandinavijos šalyse padidintų elektros rinkos likvidumą ir patikimumą, o didesnė rinka pritrauktų daugiau investuotojų ir tiekėjų.

Priėmus Europos Sąjungos reikalavimus, t. y. uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir sutarus gerokai sumažinti trijų didžiųjų termofikacinių elektrinių taršą, už kurią mokame mokesčius, svarbu susitarti dėl „žaidimo" taisyklių su kaimynais, ypač Baltarusija ir Rusija, iš kurių elektros importas gali išaugti. Juk net Suomijoje, kur energijos rinka gana konkurencinga ir kur statomos naujos atominės jėgainės, yra vadinamasis sienos mokestis, kurį moka, tarkim, rusiškos elektros importuotojai ir kuris naudojamas savotiškam rinkos išlyginimui, apsaugant vietos gamintojus.
Kokios galimos teisinės priemonės skatinti privačius investuotojus veikti energetikos rinkoje? Ko gero, tai įstatymų nustatytas žaliosios elektros gamybos ir eksporto į paklausias rinkas, pavyzdžiui, Švediją, skatinimas. Vadinasi, būtent jungties su Švedija projektas turi turėti politinį prioritetą. Kitas aspektas susijęs su branduolinės saugos reikalavimais. VAE projekto vykdytojams čia teks laviruoti labai subtiliai, nes jei mūsų kaimynystėje planuojamose statyti atominėse jėgainėse bus laikomasi žemesnių saugos standartų, VAE gaminama elektros energija gali būti ne tokia konkurencinga. Privatiems investuotojams taip pat labai svarbūs konkursai gauti valstybės paramą. Matant, su kokiu entuziazmu valdžia remia VAE, nereikėtų pamiršti ir mažesnių projektų, kuriuose privatus kapitalas gali veikti tikrai efektyviai. Akivaizdu, kad ateis laikas, kai reikės keisti funkcijas Energetikos ministerijoje ir LITGRID AB t.y. perdavimo tinklų valdymą perduoti kitai ministerijai. Tai jau padaryta Estijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse.

Pranešimas skaitytas 2010 m. spalio 7 d. žurnalo VALSTYBĖ surengtoje konferencijoje „Nepriklausoma energetika - stipri ekonomika".

*************************************************************************************

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:

• Elektros rinkos teisinis reguliavimas 2011 metais