Tenerifė – keturių metų laikų sala

Nors pati didžiausia Kanarų salyno sala Tenerifė dėl joje susiklosčiusio pastovaus klimato paprastai vadinama amžinojo pavasario sala, vis dėlto joje esanti gamta žavi įvairove - ten galima išvysti visus keturis metų laikus. Playa de Las Americas - miestelis, kuriame apsistojome, ypatingas tuo, kad tai - dirbtinis kurortas. Jame viskas turi savo vietą - viešbučiai, tvarkingai susodintos palmės, bananų medžiai ir kiti augalai. Gausybės įlankų ir prieplaukų dėka kiekvienas pasijus apgaubtas jaukios ir atpalaiduojančios atmosferos. Tai pats moderniausias ir kosmopolitiškiausias Tenerifės kurortas, įsikūręs salos pietuose. Įspūdingojo Teidės ugnikalnio viršūnė matosi beveik iš bet kurios salos vietos.

1 diena

Tenerifės pietiniame oro uoste (Aero puerto reina sofia) nusileidome jau vakare. Po aštuonias valandas trukusio skrydžio mąstėme optimistiškai - gal dar spėsime į vakarienę viešbutyje. Spėjome. Mūsų laukė tradiciniai kanariškos virtuvės patiekalai. Mums, išalkusiesiems, labiausiai patiko Paella - ryžių patiekalas su vištiena, žuvimi, jūros gėrybėmis, dešrelėmis, pipirais. Tikrai labai sotu ir gausu. Taip pat labai skanios kanariškos sriubos: Gazpacho - šalta pomidorų sriuba su prieskoniais ir česnaku (labai tinka karštą dieną) ir Sopa de ajo - tiršta sriuba su česnakais, pipirais, duonos džiūvėsėliais ir kiaušiniu.
Labiausiai trūko juodos duonos, kurios Ispanijoje tiesiog nėra. Kanariškoji virtuvė pirmiausia nustebino gausybe padažų, kuriuos tikrieji kanariečiai tepė tiesiog ant baltos duonos ir valgė. Populiariausi tradiciniai padažai - mojo verde ir mojo picon. Mojo verde - padažas iš žalių daržovių: petražolių bei kalendros, labai tinkantis prie keptos žuvies. Mojo picon - raudonas aštrus padažas iš paprikų ir čili. Mūsų gidė patarė šių padažų parvežti ir namiškiams. Populiariausi vaisiai, patiekiami per vakarienę - bananai ir melionai, desertai - įvairių skonių pudingai. Po vakarienės, be abejo, paragavome ir tradicinio ispaniškojo romo su medumi. Po vakarienės reikėjo įsikurti. Nors viešbutis Jardin Caleta tik trijų žvaigždučių, tačiau visi gavome kone tikrus apartamentus - su atskiromis virtuvėlėmis, atskirtomis stumdomomis durimis, erdviais balkonais, vonios kambariais. Iš mūsų kambario, esančio trečiame aukšte, atsivėrė įspūdingas žvilgsnį prikaustantis reginys - taip pat Kanarų salynui priklausanti La Gomeros sala. Pirmajam vakarui daugiau planų neturėjome - tiesiog norėjosi pailsėti po kelionės. Visi susirinkome į vieną kambarį - pakelti po taurę brendžio už būsimas sėkmingas atostogas. Tiesa, dėl vieno dalyko smarkiai apsigavome. Iš anksto žinojome, kad alkoholiniai gėrimai mūsų „all included" nepriklauso. Todėl nepamiršome į lagaminus įsimesti po „lietuviško" brendžio butelį (nuostabu, kad skrendant užsakomaisiais skrydžiais, bagažo svoris praktiškai nesvarbu). Tik buvome pamiršę, kad mūsų „lietuviškojo" Torres tėvynė visai ne Lietuva, o tikrų tikriausia Ispanija. Taigi patarimas turistams, vykstantiems į Ispanijos šalis - nesivežkite brendžio, vietiniuose prekybos centruose jis maždaug trečdaliu pigesnis nei Lietuvoje!

2 diena

Pusryčiauti teko keltis su žadintuvu - įprastinis viešbučių pusryčių laikas (7.00-9.00) atostogų metu man visad atrodo per ankstus. Devintą valandą viešbutyje susitikome su gide - ji papasakojo, kokias tradicines vietas verta aplankyti, atostogaujant saloje. Susiplanavome laiką, kur kurią dieną keliausime. 2 ekskursijos, trunkančios po dieną, vienam žmogui kainuoja maždaug 100 eurų. Po to patraukėme į paplūdimį. Nors nuo mūsų viešbučio iki vandenyno pakrantės - vos apie 20 metrų, tačiau iki tikrojo paplūdimio reikia paėjėti dar apie 20 minučių. Įspūdį padarė milžiniškos bangos - tik jas pamatę, supratome, iš kur naktį girdėjosi tas smarkus ošimas. 25 laipsnių oro temperatūra - pats tas gulėjimui paplūdimyje ir mėgavimuisi saulės voniomis. 3 diena Jau buvome "apsiuostinėję" viešbučio ir miestelio aplinkoje, todėl išsiruošėme į pirmąją ekskursiją - Loro parką. Pasijutome atsidūrę tikrose džiunglėse - prieš saulę kaitinosi gorilos, baltasis tigras, leopardai, vėžliai, pelikanai, aligatoriai, jūrų liūtai, pingvinariume - tinginiaujanti pingvinų kolonija, kuriai sukurtos gyvenimo ant ledo sąlygos. Teko girdėti, kad būtent čia - didžiausia pasaulyje papūgų kolekcja. Neišdildomą įspūdį paliko orchidėjų sodas, palmių giraitė.  Lankytojus linksmino net keturi Loro parko gyventojų pasirodymai: papūgų, jūros liūtų, delfinų ir orkų. Delfinų ir jūrų liūtų šou šiek tiek priminė lietuviškąjį delfinariumą Klaipėdoje. Parko puošmena - unikalus akvariumas su Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno gyvūnija: piranijomis, murenomis, rykliais. Po tokių neišdildomų įspūdžių sulaukėme pietų - milžiniško šašlyko su troškintomis daržovėmis ir, žinoma, vynu. Patys kanariečiai labiausiai mėgsta šviesųjį alų - Dorado lager. 4 diena Visą dieną - paplūdimys ir vanduo. Vakare išsiruošėme "pasikultūrinti". Buvau girdėjusi apie spektaklį pastačiusį choreografą Carmen Mota, todėl nesudvejojau, kai gidė pasiūlė bilietus į el Musical de Carmen Mota "Esencia de amor" (Kaina suaugusiems - apie 34 eurus, vaikams - apie 17 eurų). Iš tiesų, viename renginyje spalvingai susipynė Ispanijos ir Lotynų Amerikos šokiai. Pirmoje dalyje - klasikinis flamenko pagal modernią muziką, antroje - vaidinimas. Žinoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. O pamatyti tikrai verta. Vien jau ko vertas profesionalus pastatymas ir atlikimas. 5 diena Penktąją dieną laukė, ko gero, fiziškai sunkiausia kelionė. Turėjome planą apkeliauti visą salą. Salos ilgis - maždaug 110 kilometrų, plotis - apie 60 km. Teko nuomotis automobilius. Vieno automobilio, kuriuo naudojomės dvi dienas, nuomos kaina su kuru mums atsiėjo 100 eurų. Centrinis kalnų masyvas skiria salą į pietinę ir šiaurinę dalis, skirtingas savo gamtovaizdžiu ir klimatinėmis sąlygomis. Iš tiesų, keliaudami aplink salą, regėjome visus keturis metų laikus: kuo šiauriau, tuo daugiau žalumos, o pačiame šiauriausiame krašte - tikra vasara. Piečiausiame krašte - dykuma, dygios žolės ir kaktusai. Pietinėje salos dalyje visuomet šviečia saulė. Įspūdingas pakrantės uolas, snieguotas kalnų viršūnes keičia juodo ir geltono smėlio paplūdimiai, o vulkano lavos „mėnulio peizažą" - vešliai apaugusios kalvos, beribės bananų plantacijos, puansetijų laukai, vynuogynai ir alyvmedžiai. Aplankėme žvejų kaimelį Taganana, kuris buvo toliausias mūsų kelionės taškas. Iki jo nuo mūsų viešbučio keliaujant tiesiai būtų apie 110 kilometrų, tačiau važiuojant siaurais ir be galo vingiuotais kalnų keliukais, kelionė žymiai prailgėjo.
Aplankėme ir geriausią Tenerifės paplūdimį Playa de las Teresitas, esantį šiaurinėje salos dalyje. Šis rojaus kampelis su auksiniu smėliu ir palmėmis yra visiskai dirbtinis - rankomis tvarkingai susodintos palmės ir netgi smėlis atvežtas iš Sacharos dykumų. Aplankėmė ir Icod de los vinos - miestelis, garsėjantis puikaus vyno rūsiais, mums labiausiai įsiminė savo itin siauromis gatvelėmis. Ikod de los Vinos miesto įžymybė - tūkstantmečius skaičiuojantis vienas seniausių medžių pasaulyje, vadinamas „drakonu", apipintas pasakojimais ir atsitikimais.
Užsukome į piratų kaimelį Maska, kuris dar visai nesenai buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Beje, po prieš pusmetį kilusio stipraus gaisro, jis buvo smarkiai suniokotas - apdegusios palmės ir kiti augalai, ore vis dar tvyrojo degėsių kvapas. Tačiau Maska - bene vienintelė salos vieta, iš kurios atsiveria įspūdingi, kvapą gniaužiantys vaizdai ir kalnų serpantinas. Šiame miestelyje ir išvydome įspūdingąsias uolas Los Gigantes. Atskira išvyka prie šio tarpeklio suaugusiems kainuoja apie 77 eurus, vaikams - apie 39 eurus.

6 diena

Atostogaujant Tenerifėje, būtų tikra nuodėmė neaplankyti pagrindinio salos simbolio - Teidės vulkano viršukalnės, kuri siekia 3718 metrų nuo jūros lygio. Trečias pagal dydį pasaulyje Teidės ugnikalnis iš tiesų nepaprastai gražus gamtos kūrinys, kurio viršūnė, vadinama „sniego kepure", daugeliui plaukiojančiųjų jūroje nuo seno buvo tarsi švyturys. Šis aukščiausias Ispanijos taškas yra natūrali kliūtis audringiems, drėgniems orams, atkeliaujantiems iš Vakarų Europos.
Esant stipriam vėjui, funikulieriumi mūsų nekėlė į apžvalginę aikštelę - aukščiausią Ispanijos tašką. Tačiau kelionė ir žemutine gigantiško kraterio dalimi, įspūdingas „mėnulio peizažas" iš sustingusios lavos - tai, ko neįmanoma pamiršti. Artėjant link viršukalnės, oras smarkiai šąla - patarimai keliaujantiems: apsirengti kuo šilčiau, nepamiršti kepurių ir pirštinių. Oro temperatūra siekia vos iki +5 laipsnių. Atskira išvyka prie Teidės suaugusiems - maždaug 65 eurai, vaikams - apie 33 eurus. Vakarieniauti išsiruošėme į vietinių gyventojų išgirtą ir, anot jų, patį geriausią miestelio žuvies restoraną La vieja. Norėjosi paragauti kuo daugiau skirtingų jūros gėrybių, todėl užsisakėme pati didžiausią "mixą". Prie žuvies buvo patiekiamos virtos bulvės su lupenom - lupena aplipdyta druska. Beje, vietiniai gyventojai pasakojo, kad bulvės su lupenomis verdamos sūriame jūros vandenyje, todėl ant lupenos ir nusistovi druska. Tačiau mes linkę tikėti, kad tai tik legenda. 7 diena

Paskutinę atostogų dieną mane visada apima nepaaiškinamas liūdesys. Galbūt tai galima pavadinti poatostogine depresija... Turėjome dar pusdienį pasivaikščiojimui mieste, dovanų pirkimui. Klasikinės lauktuvės - kanariški vynai, romas su medumi. Tipiškas Kanarų gėrimas - nepaprastai saldus geltonas bananų likeris. Daugumą suvenyrų, papuošalų, paveikslėlių puošia tradicinis ispaniškas žalios spalvos akmuo Olivinas. Populiarūs suvenyrai su vulkano lava. 17 valandą vietos laiku iš viešbučio mus pasiima TEZ TOUR'o autobusas ir veža į oro uostą. Mus palydi lietučio dulksna. Beje, palydavo beveik kasdien, jei tik dešimties minučių lengvą krapnojimą galima pavadinti lietumi. Norėtųsi čia pasilikti dar savaitę... Ir daugiau. Turėjau svajonę aplankyti žaliausią archipelago salą La Gomerą, tačiau pritrūko laiko... Pasakojama, kad joje, prieš išplaukdamas į Ameriką, buvo sustojęs Kolumbas. Mažos salos širdyje yra nacionalinis Garajonay parkas, įtrauktas į UNESCO Paveldo sąrašą. Salos akcentas - 1487 m aukščio kalnai bei amžinai žaliuojantys lauro krūmai. Guodžiau save, kad čia dar būtinai sugrįšiu - vargu, ar įmanoma pamatyti viską vienos kelionės metu. Tenerifė - tikra ramybės oazė. Kartais atrodo, kad čia laikas sustojęs ir niekas nevyksta. Aš važiavau į šią salą paragauti tos ramybės. Tenerifėje poilsiauti ypač mėgsta šeimos. Nors šioje magiškoje rojaus saloje tikrai netrūksta barų, restoranų ir naktinio gyvenimo šurmulio, visgi išsiilgusiems itin triukšmingų ir aktyvių atostogų, rekomenduočiau Gran Kanariją.

Deimantė Valiulytė
Nuotr. Deimantės Valiulytės

www.anonsas.lt