Vasaros pratęsti - į Juodkalniją

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kai Lietuvoje atšala orai, geriausia keliauti atostogų į šiltus kraštus. Juodkalnija jau daugeliui puikiai žinomas kraštas, kai kuriems ji tapusi kone antraisiais namais. Didžiausia problema, norint patekti į Juodkalnijos kurortą - nėra tiesioginių lėktuvo reisų. Važiavimas automobiliu daugeliui atrodo nuobodi kankynė. Visgi, jei susiplanuosite kelionę tinkamai - keliausite pažintiniu, kulinariniu ir net alaus maršrutu.

Iš Vilniaus išvažiuojame 6 valandą ryto, šeštadienį. Nusprendžiame, kad savaitgalį bus mažiau transporto Lenkijos keliuose ir mums pavyks ją sparčiai prasmukti. Oras puikus, automobilių mažai ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Važiuojame kiek neįprastu keliu, ne pro Varšuvą, bet pro Liubliną. Anksčiau šio kelio daugelis vengė dėl prastumo, nuolatinių remontų, užsikimšimų ir įstrigimų miesteliuose. Dabar kelias atnaujintas, yra padaryta daug apvažiavimų. Nuo Belostoko sukame link Liublino. Šis kraštas gerokai skiriasi nuo matytų važiuojant Varšuvos - Krokuvos keliu. Čia yra Polesje. Pakelėse beveik laukinės vietos, nėra tų Krokuvos keliui įprastų sodų, kaimeliuose stačiatikių bažnyčios. Tai Polesje, miško pakraštys, važiuojame „žvėriškais" miesteliais: Losice, Wiercen, Bialka, Turow, Wolka Rozwadowska.

Pirmasis sustojimas 5 km (113 km) už Bielsk Podlaski užeigoje "Junior". Pats geriausias būdas susirasti gerą kavinę, stebėti ar prie kavinės stovi krovininių automobilių. Paragaujame šioje kavinėje tradicinės lenkiškos sriubos „Žurek".

„Žurek" laikomas šiaurinės Lenkijos tradiciniu patiekalu. Pavadinimas kildinamas iš vokiečių kalbos „sauer" rūgštus, vokiškai tai raugintų miltų sriuba „sauermehlsuppe". Su receptu galima buvo susipažinti kavinėje, kurioje laikas neprailgo, vartant lenkiškų patiekalų receptų knygas. Tradiciškai tai sriuba iš rūkytos mėsos nuoviro ir raugintų miltų. Paduodama su virtu kiaušiniu ir bulvėmis. Tai tradicinis lenkų velykinis valgis

Lenkija yra tas kraštas, kuriame galima pasisotinti vien sriubomis. Sekančią degustaciją darome pora kilometrų už Liubartov "Zajazd Guz". Vėl užeigoje, kur stovi minėtos mašinos. Be to, akį patraukia ant postamento iškeltas "Mi - 2" malūnsparnis. Šį sykį patiekta fosolka po bretonski. Sotus ir paprastas, britiškas pupelių su skrebučiais lenkiškas variantas, gausiai įsotintas riebia mėsa ir suguliašintas paprika.

Už Rzeshow prasideda kalnuotos vietovės, kurios artėjant Slovakijai, aukštėja. Paskutinis sustojimas Lenkijos ir Slovakijos pasienyje, kur pagaliau patiekia guliašo sriubos (guliaszowa). Patiekalą, aiškiai nurodantį jo vengrišką kilmę. Kainos kaip ir visoje Lenkijoje - mažos (6 zlotai), o porcijos užtenka sotiems pietums. Pro krovinines mašinas šios kavinės net nesimato.

Tik įvažiavus į Slovakiją, prasideda karinės technikos muziejus po atviru dangumi. Antrojo pasaulinio karo patrankos, lėktuvas ir ypač įspūdinga kompozicija su rusų ir vokiečių tankais. Šiek tiek tenka pavažiuoti ir serpantinais, tačiau čia gerokai žemiau, nei važiuojant arčiau Aukštųjų Tatrų esančiais keliais. Kelias per Tatrus užima daugiausiai laiko, tenka nakvynės ieškoti Slovakijos kalnuose. Mes sėkmingai paliekame aukštesnių kalnų zoną, už Prešov įsukame į 68 kelią. E - 50 kelias už Prešovo pavirsta 20 kilometrų magistrale, o Slovakijos magistralėmis važinėti galima turint vinjetę, priešingu atveju gręsia bauda (nors to ant ženklų ir nematysite - nubaustųjų patirtis). Nusipirkti ją galima degalinėse, bet negaištame degalinės paieškoms laiko ir pravažiuojame visai padoriu keliu šiek tiek lėtindami kaimeliuose.

Neilgai trukus pasiekiame Vengriją, kur nusiperkame 10 dienų vinjetę vengriškoms magistralėms (bus galiojanti ir grįžtant). Apsinakvojame "Forro" viešbutuke šalia kelio. Keliaujantys giria "Holdfeny" viešbutį, nes jis priima beveik ištisą parą ir bet kuriuo sezono metu. Viešbutį pasiekėme 10 val.  (Lietuvos laiku  9 val. Vengrijoje). Gerai pamiegoti neišėjo, nes viešbutyje vyko vestuvės.

Ryte laukia pirmoji ekskursija. Išvažiuojame iš viešbučio 9 valandą Lietuvos laiku ir per Miskolc centrą važiuojame į Egerį. Važiuojame senoviniu keliu, per įspūdingą bukų naciolinį parką. Keliukas vietomis be galimybių prasilenkti dviem lengvosioms mašinoms, tačiau važiavimo nepatogumą atperka seno bukų miško vaizdai. Kas nepatęs į brandžių bukų mišką, tai turėtų būti maloniai nustebintas. Nusileidžiame į Egerį, mašiną statomės centre prie katedros. Egeris pritraukė dėl savo istorijos. Turbūt daug kam girdėta Geza Gardonyi istorinis romanas "Egerio žvaigždės". Pasakojami realūs įvykiai, kai 1552 metais 150 000 turkų kariuomenė buvo sustabdyta 2000 drasių Egerio tvirtovės gynėjų.

Didinga Egerio katedra, puošnūs imperiniai namai su gausiais papuošimais priverčia žavėtis šiuo miestu. Papietaujame pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje. Patiekia aštraus guliašo, kurio su malonumu suvalgau ir antrą porciją. Mieste restoraną reikia rinkti pagal tai, ar čia sėdi vietiniai, atskiriame juos iš skaitomų vengriškų laikraščių ir neskubiai geriamos kavos. Po pietų pavažiuojame dar kilometrą ir sustojame netoli Egerio tvirtovės, sekmadieniais stovėjimas nemokamas. Deja, į tvirtovę neiname - atsiskaitymas (6 EUR) tik grynais, arti jokių bankomatų nėra, bankai sekmadieniais uždaryti. Truputį pasižvalgome senamiestyje ir traukiame toliau, į Belgradą.

Aplink Budapeštą padarytas nuostabus apvažiavimas, iki Belgrado skriejame 140 km per valandą greičiu, miestą pasiekiame 16 valandą Lietuvos laiku. Važiuojame per Zemun palei Dunojų, pasukę į kairę Belgrado priemiesčiuose. Už tilto sukame į kairę ir pasistatome pustuštėje aikštelėje kaip tik po Belgrado pilimi.

Belgrado pilis neatsiejama nuo miesto istorijos. Pastatyta ant Dunojaus ir Savos upių santakos ji vaidino svarbų vaidmenį nuo pat antikos laikų. Čia 3 a. p.m.e. įtvirtinimą - gyvenvietę, minimą kaip Singidunum, statė keltai, užkariavę Dakų ir Trakų gentis, vėliau romėnai, kuriems ši teritorija buvo siena su barbarų centrine Europa. Užimta 5 amžiuje gotų ir hunų. Pagal legendą, Atila palaidotas savos ir Dunojaus sankirtoje. Šlovingiausias pilies laikotarpis 1453 ir 1456 m., kai Belgradas buvo Vengrijos karalystės pasienio fortas. Patyręs vengrų Karo vadas John Hunyadi sutriuškino tvirtovę apgulusius turkus 1453 metais bei 1456 metais. Turkų invazija po šių pergalių į Europą buvo sustabdyta 70 metų. Dabartinė Belgrado pilis mažai panaši į tvirtovę iš 16 amžiaus graviūrų. Didžiausius pokyčius padarė trumpam miestą valdę austrai 1718-1738 m., pavertę į tam laikmečiui tipinę bastioninio tipo pilį, tarnavusią jau pakitusiomis karybos sąlygomis iki 19 amžiaus pabaigos. Daug tvirtovė nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Dabar Belgrado pilis miestiečių poilsio vieta. Iš aukštai atsiveria Savos ir Dunojaus santaka, kelios dešimtys kilometrų matosi Dunojaus lygumos vaizdų. Pilyje parkas, sutvarkyti takeliai, daugybė jaunimo, mamų su vežimėliais, linksminasi senyvo amžiaus žmonės. Nemokamai galima aplankyti įspūdingą karo technikos, pabūklų ir tankų, eksoziją atvirame lauke. Turint laiko, galima užsukti į zoologijos sodą arba apsilankyti Belgrado pėsčiųjų prospekte, kur verda visas Belgrado gyvenimas.

Po keleto valandų pasivaikščiojimo važiuojame toliau link Niš, naujai įrengta magistrale. Nakvoti ruošiamės Raška. Raškos regione prieš tūkstantį metų ėmė kurtis serbų valstybė. 1166 metais į valdžią atėjus Nemaničių dinastijai, prasideda serbų klestėjimo laikotarpis, kuriama Serbijos imperija. Tuo laikotarpiu aplinkiniuose kalnuose ir slėniuose pastatyta daug vienuolynų ir bažnyčių. Garsiausias Stunenica, vienas iš didžiausių ir turingiausių Serbijos vienuolynų, patekusių į Junesko saugomų objektų sąrašą. Mergelės Marijos ir Karaliaus bažnyčios pastatytos iš marmuro, viduje su unikalia 13 - 14 amžiaus bizantiška tapyba. Prie Studenicos galima ir apsistoti, tačiau mes važiuojame toliau ir apsistojame nedideliame ir jaukiame viešbutuke Raškos miestelyje. Rašką pasiekiame vėl 10 valandą Lietuvos laiku (Serbijoje 9 valandos). Viešbučio neužsakinėjome, jis dirba ir net tokiu vėlu laiku greitai paruošia sočią vakarienę ir patiekia šalto alaus.

Ryte kuklūs pusryčiai pavirsta puota, prie kuklių keptų kiaušinių atsiranda šviežių didžiųjų pomidorų, vietinės rūkytos dešros. Nutariame negrįžti į Studenicą, o aplankyti kitą pakeliui esantį vienuolyną. Pasirenkame virš Novi Pazar esantį Durdevi Stupovi vienuolyną. Keliukas asfaltuotas, nesunkiai randamas, pasukus į pirmą dešinį posūkį Novi Pazar žiede. 

Vienuolynas veikiantis, pasitinka serbų jaunas vienuolis, kuris surengia ekskursiją po vienuolyną. Pasak jo, šis vienuolynas seniausias Serbijoje, kažkada sugriauta pusė skliauto atstatyta, nedidelėje koplytėlėje išlikusios senovinės freskos. Mūsų bendrakeleivė Giedrė moka serbų kalbą, tarp vienuolio ir jos užsimezga pokalbis, nutariame nelaukti ir leidžiamės iš lėto nuo kalno į Novi Pazar. Rugsėjis, o saulė taip kaitina, kad karšta nusiėmus ir marškinius. Pakeliui nuostabūs vaizdai į aplinkinius slėniukus su mažais miestukais ir sodybomis. Vienuolis kalbėjo ilgai, čia jie, panašu, turi mažai lankytojų. Vienuolynas pačioje musulmoniškojo Sandžako širdyje pritraukia mažai lankytojų, vienuolis pasakojo apie į autobusus mėtomus akmenis. Sandžako pavadinimą kraštas gavo nuo turkiško sandžak (turk sancak), reiškiančio administracinį vienetą. Musulmonai, dažniausiai bosniai, čia sudaro daugiau kaip pusę gyventojų. Dotacijos musulmonybės puoselėjimui iš Artimųjų Rytų gerokai pakėlė šio krašto ekonomiką. Įsikūrė musulmoniškasis universitetas, kas keli kilometrai mečečių minaretai.

Po geros valandos mus pasiveja bendrakeleiviai ir pasukame link Novi Pazar turgaus. Novi Pazar turgus skirtas didmenininkams, iš čia ūkininkų laukuose išauginti pomidorai, persikai ir paprikos išvažinėja labai toli, panašu, net ir į pajūrį. Perkame dėžę (10 kg) didžiulių šviežių pomidorų už 1,5 EUR.

Už tokių pomidorų kilogramą Juodkalnijoje jau prašo tų pačių 1,5 EUR. Su šiuo pirkiniu tampame visiškai nestandartiniais Juodkalnijos turistais ir net bijome, kad tokiu pirkiniu šokiruosime Juodkalniečių muitininkus ir jie mūsų neįleis į Juodkalniją. Juodkalniečiai pašaipiai vadina serbus paradais turisto, turistai, kurie viską atsiveža, o perka Juodkalnijoje tik pomidorus. Mes griauname net ir šį stereotipą, įsiveždami į šalį ir pomidorus. Už kelių šimtų metrų nuo turgaus, nedidelėje krautuvėlėje, nusiperkame panašiomis kainomis mažesnius kiekius persikų ir paprikų. Vežami dėžėse jie atrodė gerokai šviežesnį nei vėliau siūlomi „švieži" turgavietėse.

Toliau važiuojame giliais upių kanjonais. Kelias, tai eina kanjono viršumi, atidengdamas stačius bedugnius upių šlaitus, tai nusileidžia žemyn, atverdamas kalnų grožį.

Sustojame užeigoje prie Taros upės ir užsisakome kepto ėriuko, puikus laikas ir išsimaudyti švariame Taros upės vandenyje. Norint tikrai gero kepsnio, reikia žiūrėti, ar užeiga turi specialią kepyklą. Pasižiūrėkite, ar pelenai neatvėsę, tada galima tikėtis tikrai šviežio sultingo patiekalo. Padažo dažniausiai prašoma aivaro, adžikos pavadinimo čia tikrai nesupras. Jei norite aštraus, paprašykite liutij ajvar.

Pakeliui sustojame nedideliame veikiančiame Morača vienuolyne, Juodkalnijoje. Kaip tik 19 valanda Lietuvos laiku, jų laiku 18 valanda ir prasideda vakarinės pamaldos. Šventąjį raštą gieda du vidutinio amžiaus vienuoliai. Nuostabus garsas sustiprintas, išskaidytos kupolo akustikos.

Morača vienuolynas pastatytas 1252 metais Stefano Nemanjos anūko Stefano. Tai vienas iš žinomiausių Juodkalnijos viduramžių pastatų. Puikiai išsilaikiusi 13 amžiaus vidaus puošyba, kurioje vaizduojamos 11 scenų iš švento Elijo gyvenimo. Deja, vidų fotrografuoti draudžiama.

Pailsėję važiuojame Taros ir Moravos upių kanjonais per Podgorica, pro tunelį išlendame į Sutomorę ir po kelių valandų pasiekiame Baošiči. Keltai, keliantys Tivate per įlanką, dabar penki, jokių eilių, persikeliame labai greitai. Vietoje apie 10 val. Lietuvos laiku, dar spėjame nueiti prie jūros išsimaudyti.

SUSIRASKITE VIEŠBUTĮ NAUDODAMIESI HOTELS.LEISUREGUIDE.INFO, VIRŠ 170 000 VIEŠBUČIŲ, Lietuvių kalba

REZERVUOKITE IR NUSIPIRKITE BILIETUS PER AVIABILIETAI.ANONSAS.LT