Armėnija - Biblijos pėdsakais

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Vėjo daužomose kalvose pasiklydęs kryžius, balto akmens griuvėsiai, vienišas erelis virš Ararato kalno, lyg laimės žiburys nušviečiančio visos tautos likimą, viduramžius menantys dievų ir vienuolių namai - Europos civilizacija Azijos kultūroje. Tokia šiandien Armėnija...

Šalis dažnai vadinama muziejumi po atviru dangumi. Žila ir šlovinga istorija, kažkada milžiniškoje, o dabar tik miniatiūrinėje teritorijoje "pribarstė" mirusių vulkanų, gilių slėnių ir kanjonų, Antikos ir krikščioniškojo Renesanso žmogaus šedevrų. Būtent Armėnijos architektūra yra krikščioniškojo pasaulio "statybų" zenitas. Daugybė architektūros srovių, kilusių Armėnijoje, vėliau turėjo grandiozinį pasisekimą senajame žemyne, o legendinis akmuo tufas lyg brangakmenis ligi šiol spindi Jerevano ir kitų miestų architektūros stebuklų karūnose.


Anekdotai apie kaimynus

Svečiuojantis svetingumu garsėjančioje Kaukazo šalyje Gruzijoje, už ausų
strigo ironiški gruzinų burnojimai apie kaimynus pietuose - armėnus. Esą jie šykštūs ir savanaudiški kaip žydai, arogantiški ir pernelyg išdidūs.
Tiek jaunas, tiek senas gruzinas žino po tuziną pašiepiančių anekdotų apie
armėnus (kaip lietuviai apie estus, vokiečiai apie austrus, danai apie
švedus).

Kaip antai: " Ieškodamas geros vietos verslu, žydas atvažiavo į Armėniją.
Susirado gatvėje mažą berniuką, davė jam smulkių pinigų, už kuriuos paprašė nupirkti jam tokį vaisių, kurį galėtų pats valgyti, savo asilui duoti, o vėliau dar ir pasėti jį. Vaikas nupirko arbūzą - "tai, kas viduje - suvalgyk, žalią paviršių duok asilui, o juodas sėklas pasėk".
"Toks mažas, o jau toks gudrus!" - nustebo žydas ir susipakavęs daiktus
išvyko iš Armėnijos..."

Pakeliui į Armėniją

Kaukazo regionas - nedidelis, prilygsta Pabaltijui. Tačiau atvirkščiai nei vieningos Pabaltijo šalys, Kaukazo respublikos nekaimyniškai pešasi. Smalsumas mane nuvedė į tinkamiausią vietą sužinoti atsakymą - Armėniją.

Dar nepriartėjus iki Armėnijos, Gruzijos teritorijoje prasideda armėniškos gyvenvietės, apgyvendintos absoliučiai vien tik armėnų, turinčių Gruzijos pilietybę, bet visiškai nekalbančių gruzinų kalba.
Vietiniai rusiškai kalba geriau nei gruzinai, merginos simpatiškesnės ir išraiškingesnių bruožų, kieme sėdintys armėnai į vidų nekviečia ir degtine ar arbata (kaip gruzinai ar azerbaidžaniečiai) nevaišina, pakeleivingų automobilių vairuotojai prašo pinigų... Taksistai vienas už kitą garsiau šaukia "jolki palki!" - negalėdami manęs prisivilioti į taksi nuvežti tiesiai į Jerevaną. Kaina krenta dvigubai sulig kiekvienu mano "ne". Vis tik vienas iš jų supranta, kad mano kaina - kantrybė, ir sutinka nuvežti į Armėnijos sostinę nemokamai.

Tik įžengęs pro Armėnijos "vartus" pažeriu pasieniečiui (buvusiam Trakuose ir net Molėtuose) Gruzijoje girdėtą anekdotą apie armėnus, kuris man atsako anekdotu apie armėnišką ir gruzinišką abėcėles (kaip žinia armėnų abėcėlės ženklai daug paprastesni, o gruzinų primena tolimųjų rytų tautų hieroglifus).
„Armėnų vienuolis Šv.Mesropas Mashtotsas drožinėdamas and medžio skiedros armėnų abėcėlę, priraižė daugybę mažų susiraizgiusių piuvenų. Pro šalį ėję gruzinai susirinko susiraizgiusias skiedrų nuotrupas ir taip atsirado jų pirmoji abėcėlė...

Maža šalis - didelis nacionalizmas

Armėnai - išdidi tauta, vertinanti savo šlovingą istoriją. Šlovingiausiais ir karingiausiais laikais užkariavę teritoriją nuo Viduržemio jūros iki Kaspijos ežero (kaip kadaise Lietuva buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros).
"Štai ten, - į Armėnijos pusę rodo vairuotojas, - yra geriausia ir teisingiausia šalis pasaulyje!", bet gyventi ten kažkodėl nenori.
Armėnija pasitinka bekraščiuose laukuose, nusėtuose akmenimis ir smaragdinėmis ežerų plynėmis. Ypatingai geras, tačiau nykiai tuščias kelias vingiuoja tarp plikų, geltonų kalvų, sukuriančių mistinę, netgi biblinę atmosferą. Ne be pagrindo armėnai nesikuklindami save vadina Nojaus įpėdiniais, kuris senovės tautų garbinamo Ararato kalnuose legendiniame laive slėpėsi nuo biblinio potvynio, o išsigelbėjęs apsigyveno Nakhičevane. Nakhičevanas ilgą laiką priklausęs armėnams, jėga buvo perduotas Azerbaidžanui.

Armėnai turi dukart mažesnį plotą nei Lietuva. Nors šventąjį kalną Araratą mato ant kalvų daugiabučiuose įsikūrę žmonės - prieiti arti prie jo negali. Po diplomatinių santykių su Turkija nutraukimo, siena buvo uždaryta. Po antrojo pasaulinio karo turkai pradėjo etninius valymus Stambule bei Rytų Turkijoje, vietose, masiškai apgyvendintose armėnų.
Turkų smogikai siautė beveik kiekviename kaime nuo Vano ežero iki Ararato kalno - prievartavo
moteris, skerdė vyrus, vaikus ėmė nelaisvėn, kad vėliau atverstų į Islamo tikėjimą. Per metus taip
buvo išžudyta daugiau nei milijonas armėnų, kai kuriose vietuose jų visiškai neliko. Turkai genocido niekada nepripažino, o iš šiandien pasaulyje gyvenančių 12 milijonų armėnų, savo šalyje gyvena vos 3 (dauguma emigravo į Prancūziją, Rusiją ir JAV, o Kalifornijos didmiestyje Los Andžele armėnų mažiau tik už amerikiečius). Dabar genocido aukoms prisiminti, Jerevane į dangų aukštai lyg burė iškilęs obeliskas, pranešantis dievams apie skriaudas ir neteisybę.
Turkų ir armėnų įsisenėjusi ir gangrenuojanti nesantaika turi neigiamų pasekmių šių dienų keliautojams - esant Armėnijoje ir norint papulti į Turkiją, tenka grįžti atgal į Gruziją ir sukti papildomą ratą link Juodosios jūros.

Pažiūrėjus į žemėlapį, galima suprasti, jog armėnai turėtų jaustis lyg gyva žuvis karštoje
keptuvėje. Armėnai - krikščionys (beje, priėmę krikščionybę pirmieji 301 metais, lietuviai, kaip žinia, dėka žemaičių - paskutiniai), o aplink - musulmonų šalys: Turkija, Azerbaidžanas, fundamentalistinis Iranas bei 3 kartus religiją keitusi Gruzija, šiuo metu provoslavų tikėjimo. Be to, Rusijos karai su Turkija dažnai nieko dėtą Armėniją įveldavo į kryžminę ugnį.

Ne tik religinė nesantaika ir karai siaubė Armėniją. Viena iš didžiausių tragedijų šalies istorijoje -1988 metų žemės drebėjimas šalies šiaurės rytuose, po pastatų liekanomis palaidojęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Dar ir dabar pravažiuojant Giumri miestą, galima matyti slogius vaizdus - kažkada didelių viešbučių betoninius griaučius, išdarkytus kelius ir pustuščius plotus miesto vidury...


Kraujas dėl Nagorno Karabakho

Aplankius armėnų intelektualus Jerevane, viename iš 2800 Armėnijos Nevyriausybinių organizacijų (!), pakeičiau savo planus keliauti po kalnus bei istorines, netgi antikines vietas, į paslapčių pilną ir nepažįstamą Nagorno Karabakho Respubliką, nuo senų laikų draskomą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
Karas baigėsi, dabar netgi tokie svetimšaliai kaip lietuviai čia laukiami ir gali jaustis saugiai. Šiandien Nagorno Karabakhas (iš Armėnų kalbos tai "kalvotas juodasis sodas") yra "de-facto" nepriklausoma valstybė tampriai susijusi su Armėnija.
Į Nagorno Karabakho Respubliką iš Armėnijos veda du keliai: civilizuotas ir patikimas pietuose per Goris; ir kelias, vedantis palei Sevano ežerą, pro aukso kasyklas ir rūku aptrauktus kalnus, kur pagrindinis transportas tik kariniai visureigiai ir auksą vežantys sunkvežimiai, dažniausiai važiuojantys viena kryptimi - į Armėniją.

Aš, žinoma, renkuosi antrąjį - nežinios kelią. Dėl tokio sprendimo kelionės pabaigoje pasigailiu. Renkantis šį kelią, teks pravažiuoti palei Sevano ežerą, vadinamą Armėnijos perlu, arba Armėnijos Jūra (ežeras toks didelis, jog armėnams jis atstoja jūrą, kurios jie neturi).
Sevanas garsėja jūros gėrybėmis - žuvimi ir vėžiais, armėnai netgi giriasi jog Maskvoje Sevano vėžiai patys brangiausi.
Vulkaninės kilmės ežeras apsuptas 3000m aukščio kalnų, prieš 60 metų dramatiškai nuseko. Dabar pakrantės kalvose galima įžvelgti baltus akmenis - tai riba, kur buvo pakilęs normalus ežero vandens lygis. Krantas išravėtas nelygių lyg bangos rėvių - tai įrodymas, jog čia būta ežero dugno. Dabar vandens lygis po truputį vėl pradėjo kilti, apsemdamas pievas netoli Sevano miesto. Pravažiuojant šalia apsemtų vietų, siaubingai dvokia.

Link Nagorno Karabakho Respublikos vienas po kito kursuoja sovietiniai nuvargę sunkvežimiai.
Vieno iš jų vairuotojas įteikia man vyno, kito - degtinės butelį. Deja, ties pasieniu įsikūrusios aukso kasyklos - galutinė jų stotelė. Norint toliau važiuoti į Nagorno Karabakho gilumą, reikia laukti.
Aukso kasyklos privatizuotos indų. Pasienio kalnai slepia klodus aukso, o armėnai pigi darbo jėga (nesvarbu kiek tonų iškasenų nuvežtum, 2 ar 8 tonas per mėnesį, atlyginimas vienodas - 140 USD).
Iki kasyklų atvažiuoja krovininis traukinys, kuris pakrautas veža lobį į Ararato miestą.
Taip aš buvau "įkalintas" kasyklos apsaugos darbuotojų mažoje būdelėje.
Apsaugos darbuotojai pasakojo nešvankius anekdotus, uždavinëjo "gudrias" šaradas, bei vaišino stipria kava (kavos negeriu) ir riebia dešra (esu vegetaras).
Prasėdėjau 8 val. jų poste (kavos ir dešros nebeliko) ir buvau priverstas belstis į kalnų gelbėtojų duris nakvynei. Čia buvau priimtas su šprotais ir...dešra, girgždančia metaline kareivių lova ir pasakojimais apie pavojus kalnuose.

Kitas rytas, deja, atnešė tirštą miglą ir dar miglotesnes galimybes pasikelti aukštai į kalnus ir nusileisti šalies gilumoje. Matomumas vos 10 metrų ir tokiame rūke nesimato unikalių karo liekanų - tankų ir kitų karo mašinų, po karo likusių tūnoti šalikelėse.
Po Azerbaidžano atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos, prasidėjo taip vadinami Azeri (azerbaidžaniečių) išpuoliai prieš Nagorno Karabakhą. Gindamiesi nuo Azeri oro atakų, armėnai "pripynė" mirties tinklų - pritvirtino tamprius trosus tarp kalnų viršuje ir apačioje, kad 700 km/h skrendantis bombonešis įsirėžtų į tinklą be vilties išlikti. Tinklų nebeliko, tačiau žalių kalnų kloduose galima įžvelgti geležinių virvių nuotrupas.
Pakilęs keliasdešimt kilometrų aukščiau, dėl ypač prastų oro sąlygų, buvau priverstas pusdieniui likti pas jaunus kareivius, kurie nuobodžias dienas leidžia lošdami kortomis ir valgydami keptas bulves su balta duona (balta duona ir bulvės yra vienintelis davinys, kurį jie gauna. Šis greit sugenda ir tampa grobiu būriui piktų šunų). Vadas nuolat kartojo: " Neznaju, Denis, što s troboj delat" (nežinau, Denisai, ką su tavimi daryti).

Nuobodybė mane užkamavo ir įšslinkau lauk, žemyn į "civilizaciją". Vietiniai darbininkai niekaip nesuprato, koks tikslas taip "pėsčiomis" (kaukaziečiai autostopą vadina keliavimą pėsčiomis) keliauti...
Apačioje mane užklupo lietus, nuo kurio išgelbėjo į vietinę mini parduotuvėlę su ypač limituotais produktais (tik duona, šokoladai, cigaretės ir alkoholis) pasikvietę vaikai, kurie...dirbo pardavėjais (11 metų amžiaus ir rūkė cigaretes!). Beje, ir man pasiūlė.

Ir galų gale palikdamas Armėniją, prisiminęs gruzinų žodžius susimąsčiau...
Vairuotojas, dalinantis degtinę (ir nesuprantantis, ko aš čia trankausi); parlamento narys Artūras, globojęs lyg sūnų, vėžiais ir žuvimi vaišinęs bei asmeninį vairuotoją su automobiliu kitą kartą į Nagorno Karabakhą važiuoti pasiūlęs; šaunusis paskutiniojo automobilio vairuotojas, mąstęs, ką man įteikti, jog jį prisiminčiau (ir visgi atidavęs savo medinį juodą kryžių)...
Armėnija vaizdais ir jausmais turtinga šalis, nenustojanti kovoti ir didžiuotis savo maža bet didinga šalimi, nuolatos pasisemdama energijos ir įkvėpimo iš virš Jerevano "pakibusio" šventojo Ararato.

Verta žinoti:

Armėnijos viza: galima pasidaryti Tbilisyje (Gruzija) Armėnijos ambasadoje už 53 USD. Laukti teks 7 dienas, arba už 30 USD pasienyje (tranzitinė, 3 dienų viza - 20 USD).
Pasienis su Turkija uždarytas, pasienis su Nagorno Karabakhu sunkiai pravažiuojamas.
Iš Tbilisio į Jerevaną nuolat kursuoja mini autobusai.
Šalis turi vos 15% miškų teritorijos, nepamačius šiaurės rytų Armėnijos galima pamanyti, jog šalyje jų visiškai nėra.
Kalbų apie kaimynus: gruzinus, turkus, bet ypač apie azerbaidžaniečius, geriau vengti - dažnas armėnas linkęs įsižeisti, išgirdęs ne tokią nuomonę, kokią tikėjosi išgirsti.
Didžiausias šalies miestas - Jerevanas (1.2 mln.gyv.), jame gyvena net kas trečias armėnas.

Dainius Kinderis
www.anonsas.lt informacija