Apie gandus, pasitikėjimą ir lito devalvavimą
Paskutinis savaitgalis buvo be galo turiningas kai kuriems Lietuvos gyventojams. Jie praleido jį keisdami savo sutaupytus per varganą triūsą pinigus į eurus. Ir darė tai su tokiu entuziazmu, kad sekmadienio vakare, jau net benorėdamas, tu negalėjai surasti vietos pirkti eurus.
Pasirodo Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ekonomikos profesorius(sic!) Kęstutis Glaveckas buvo labai mąslus prieš kamerą ir pasakė, jog litas gali būti keičiamas į eurą mažiau palankiomis sąlygomis, kai Lietuva taps euro zonos dalimi. Po to dar buvo sms‘ų lietus, kurie irgi iš nepažįstamų numerių pasakojo apie graudų lito likimą, ir štai bankai liko be eurų, o žmonės be litų. Galima daug kalbėti apie lito devalvavimo pliusus ir minusus, nors čia aš linkęs sutikti su p. Nausėdo vaizdžią metaforą, jog lito devalvavimas prilygtu galvos skausmo gydymui kirviu, bet graudžiausia šioj situacijoj yra tai, kad įvykis simptomatiškas.
Nors jau pirmadienį Premjeras patikino tautą, jog jokio devalvavimo neplanuojama, Lietuvos Banko vadovas pavadino gandus apie nacionalinės valiutos atpiginimą ne tik žalingais, bet ir nusikalstomais, o Glaveckas net ėjo konsultuotis pas savo partijos bendražygius ar jau galutinai prisidirbo, ar dar galima, sukurta įtampa vis tiek atslūgsta nenoriai.
Ne reikia baigti politinius mokslus, kad įžvelgti, jog kažkas tai ne taip mūsų krašte, kada žmonės linkę tikėti pranešimais iš nepažįstamų numerių, negu nuosava, išrinkta (nors ir per kančias) valdžia. Kai tarp išrinktųjų ir juos rinkusių nėra dialogo, nėra ir pasitikėjimo, o nėra pasitikėjimo, nėra ir politinių procesų saugiklių, kurie minimizuoja valdžios klaidas. Sąlyginio klestėjimo metais, kai pinigų užtekdavo daugumai, buvo lengva numoti ranka į nepatenkintus– jų buvo ganėtinai mažai, o ir įplaukos leisdavo retkarčiais numesti ką nors nuo ponų stalo.
Dabar gi, kai nepatenkintų gretos sparčiai didėja, o ir biudžetas toli gražu ne tas, politiką už uždarų durų nebetoks optimalus variantas. Durys galima ir išmušti. Aš neteisinu riaušių prie Seimo, bet išdaužyti langai tai ne įrodimas, kad tautą nesugeba užmegzti dialogo, tai įrodimas, kad jinai jau nežino kito budo, kaip atkreipti į save dėmesį. Reakcija į gandus apie lito devalvavimą parodo, kad problema išlieka labai aštri. Premjeras turi ne tik naktimis posėdžiauti Seime, bet ir skirti laiką dialogo su savo tauta užmezgimui, pasitikėjimo atstatymui. Kitaip kiekvienas koalicijos sprendimas virs jos išbandymu, o ir langus į Seimą gali prireikti pirkti dar kartą.
Tai nelengvas kelias, bet be galo svarbus. Ir pradėti galima nuo mažų dalykų. Kas savaitinės laidos kur žurnalistai susitiktų su premjerų ir klaustų jį tiesioginiam eteryje apie tai kas nuveikta, ir kas dar nuveikta būs. Kad kiekvienas Lietuvos gyventojas žinotų, jog tarkim pirmadienį, 20.00 įjungus televizorių galima pamatyti atsiskaitinėjanti premjerą. Atsakanti už darbus. Mums, jo darbdaviams. Ir gal tada mes išties išeisim iš krizės. Atsinaujinę ir pirmą kartą po ilgo laikotarpio vieningi.
Komentarai
Kažką tokio su valdžion papuolusiais žmonėmis padaro tie valdiški pinigai ir seimo sienos. Iki rinkimu man Kubilius patiko labai, dabar jis man panašus į mokinuką, atkakliai neigiantį, kad kažkoks reiškinys tapo nebevaldomas, ir uzsispyrusiai ginantį savo nuomonę ir kartojantį, kad jis ir jo draugai yra teisūs. Susidaro įspūdis, kad Seiman patekus arba apsisuka galva nuo valdžios pajūčio (kiek ji realiai siekia, net nežinom), arba prarandamas bet koks atsakomybės jausmas. Apskritai man nesuprantama pas mus vyraujanti rinkimu praktika: dažniausiai išrenkami visiški nevykėliai, nieko gyvenime nepasiekę. Kuo jie gali būti naudingi šaliai, jeigu sulaukę pusamžio, dar savo buto neturi? Jeigu ateina tik imti, ir tai matosi iškart, kai neatsispiria pagundai išsinuomoti už valdiškus pinigėlius prabangų automobilį, kurio pats niekad neužsidirbtų, ir tik ieško, kaip čia pasinaudoti visom esančiom galimybėm. Kam jų reikia 140, jei nutarimus priiminėja, pvz., 41+2+5 seimo nariai (na, taip rašoma, kiek balsavo, susilaikė). Visi kiti buvo užsiėmę savo reikalų tvarkymu, kaip ir p. Glaveckas, seimo posėdžio metu mojuojantis teniso rakete. Ar tai normalu? Kokia parodoma pagarba savo darbui, pareigoms ir kolegoms? Maždaug, "durniai dirba, aš algą imu, bet turiu laiko pažaisti tenisą darbo metu". O gal tuo metu kas nors labai svarbaus buvo sprendžiama ir pritrūktų to lemiamo balso? Bet aš čia sprendžiu pagal save, nes jokiu būdu negalėčiau sau leisti pramogauti darbo metu. Iš kur ta ubagų arogancija, iš karto įgijama tik patekus į seimą? Pažiūrėk, kaip prakalbo visokie prisiplakėliai - antanai "šampanai", kernagiai (kokia garbinga pavardė), diniai, karaliai ir vilkaičiai... Turbūt šis seimas specialistų skaičiumi nusileidžia visiems anksčiau buvusiems. Baisu ir gėda žiūrėt, kad seimo nariai meluoja savo anketose (per tv rodė, kaip kai kurie rašo, kad moka anglu kalbą, o iš tiesų nesurezga nė vieno prasmingo sakinio..). Dar gaila, kad pas mus į valdžią ateina ne pasidalinti patirtimi, o iš valdiškų pinigų praturtėti. Juk dauguma ne 15 proc. nesutiko algos susimažinti. Jei ateitų su 10 milijonų kišenėj, tie keli tūkstančiai nebūtų verti nusipiginimo ir vardo valkiojimo iš lūpų į lūpas pajuokiant... Ar koks verslininkas mokėtų tokias algas tokiems darbuotojams, kokias šie seime gauna, neduodami jokios naudos ?????
Net, nu, Vadim, kak mozna verit? Oni ze vopshe neskazet - kto mi im? pustoje mesto i vsio.
Kupit nemozna ne tolka cto evro, no i zlot.
Po šito smagaus savaitgalio teko kalbėtis su keliais ekonomistais, kurie tiesiog nustebę, jog žmonės taip bijo lito devalvavimo. O Kodėl gi valdžiai tautos nenuraminus? Gi viską galima suskaičiuoti. Taip tiesiai pasakė ir šie garbūs vyrai - skaičiukai parodytų visą tiesą - yra ko bijoti ar ne.
Kažkodėl didieji bankų guru tyli...O ką Glaveckas? Glaveckas ir pasakė tiesą link ko einame, o dabar žmogus kaltinamas. Ne jį kaltinti reikėtų, o tuos, kurie tyli it vandens į burną prisisėmę.