16 Gyvenime mes mokomi imti, kai duoda ir bėgti, kai muša. Tai ilgaamžė senolių išmintis ir jos negalima paneigti. Tiesa yra ir tai, kad plaukti su srove yra išmintingiau nei irkluoti prieš upės tėkmę. Tokiu būdu išsaugomos jėgos, reikalingos laiku prisišvartuoti prie pasirinkto saugaus kranto. Mes taip ir gyvenam: imam, ką mums duoda, plaukiam su srove ir mėgaujamės kasdieninėmis gyvenimo dovanomis. Kartais sustojam ir klausiam savęs: „kodėl mes imame tai, ko mums gal ir nereikia ir kur mes lekiam su visa ta srove nuo kalno?” Nuo ko visa tai priklauso? Kas atsakingas už mūsų gyvenimo valties kryptį? Tokių ir panašių klausimų užduoda sau vakar darbo netekęs meistras, atlyginimo laiku negavęs medikas, socialinė darbuotoja, mokytoja, policininkas, kaimynas, pensininkas ir kiti mūsų bendruomenės žmonės. Tad, kas gi atsitiko? Kodėl plaukimas su srove ir ėmimas tik tai, ką duoda nebepasiteisina? Ar reikėtų daryti atvirkščiai: eiti prieš srovę ir kautis dėl didesnio davinio? Atsakymas yra: ir taip ir ne. Žmogus yra vertingas ir vertas tiek, kiek jis pats duoda. Todėl prieš kovodamas dėl skalsesnio gyvenimo, visų pirma turime įvertinti, kiek patys duodame savo šeimai, kolektyvui, kaimynams, bendruomenei, miestui ir šaliai? Ar viską padarome taip, kaip patys reikalaujame? Kiekvienas mūsų turi sau užduoti klausimą: kaip ir kuom prisidedu prie aplinkinių geresnio gyvenimo ir ką būtent aš duodu kitam žmogui? Kas mums rūpi: mūsų pačių patogus gyvenimas, pilnesnis skrandis ar minkštesnė lova? Gamtoje vis dar yra tvarka: pasėjama sėkla, išauginamas vaismedis, kuris subrandina ir duoda vaisių. Medis ima iš Žemės ir Saulės tik tiek, kiek jam reikia brandai pasiekti ir vaisiam užauginti bei atiduoti. Taip vyksta gyvybės ciklas. Žalioji, energingiausioji gamta vykdo savo ekonomiką be jokių finansinių išvedžiojimų, o kasmet, reguliariai yra gaunami rezultatai. Toks yra gyvybės ciklas. Jei per daug Saulės, augalas nudžiūna, jei per daug vandens - supūna. Viskas suskaičiuota ir pamatuota. Duoti - yra pagrindinė visos augmenijos paskirtis, ir jeigu kurį laiką augalas neduoda vaisių, jis miršta, nudžiūna ir supūna. Labai slidu: žodis būti ir pūti skiriasi tik viena raide, tad būkime atsargūs - nepaslyskime. Pasirinkime gyvybingą būvimą, duokime ir padėkime aplinkiniams iš visos šidies. Dalis mūsiškių gauna nepakankamai, nes ne pakankamai duoda. Toks yra gamtos dėsnis: mažus vaisius vedant gaunama mažiau energijos - viskas paskaičiuota. Tiesa sakant, nemažai iš mūsų primiršome, ką reiškia duoti, nes buvome susirūpinę tiktai ėmimu ir reikalavimu sau. Laikas permainoms: neišvengiamai mūsų galvose ir širdyse turi keistis požiūris į patį būvimą, veiklą ir davimą. Ir garantija, tos permainos įvyks - jei ne protas, tai skrandis privers. Laikas prisišvartuoti prie kranto ir padėti kitiems išlipti iš tos beprotiškos srovės, kuri teka tik viena kryptimi- žemyn. Laikas atsikratyti bereikalingo balasto, kuris gali nutraukti mus į dugną, o kitiems gali būti išsigelbėjimo įrankis. Laikas susitelkti ir padėti vieni kitiems pasiekti saugiai krantą. Krante mūsų visų prireiks naujai veiklai - statyti viską iš naujo. Dabar ir tik dabar yra pats geriausias Laikas. - Dalius ex memel (Memelex statybininkų šeimos penktasis palikuonis) 1 2009-07-13T09:43:09+03:00 45 2009-07-13T09:43:09+03:00