Nekonkuravimo sutatis
2013-09-25 15:43 Peržiūros : 194 SpausdintiDarbdaviai dažnai tikina, kad įmonės pagrindas - lojalūs ir profesionalūs darbuotojai. Tačiau kaip dažnai taip sakydami jie iš tiesų supranta, kad tokius darbuotojus reikia branginti ir saugoti? Nepakeičiamų juk nėra... Vis dėlto gyvename laikais, kai galime patys rinktis ne tik profesiją ar darbo sritį, bet ir darbdavį. Vienas būdų atstumti darbuotoją - nelygiavertė, pernelyg suvaržanti nekonkuravimo sutartis.
Visai neseniai konkuruoti draudžianti sutartis labiau buvo aktuali tiems, kurie užima ar pretenduoja į vadovo pareigas, tačiau šiandien, kai naujų įmonių randasi it grybų po lietaus, bendrovių savininkai panūdo dar labiau saugoti komercines ar technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją, kuria gali pasinaudoti buvę darbuotojai, pavyzdžiui, IT specialistai ar programuotojai, pardavimo ar rinkodaros vadybininkai, įvairių projektų vadovai ir pan. Todėl darbdaviai siekia sudaryti nekonkuravimo sutartis, o tokie raštiški susitarimai riboja juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą.
„Darbdavio noras apsaugoti savo turtinius interesus visiškai suprantamas. Juk jis tam darbuotojui suteikia darbo vietą, naujų žinių, siunčia į mokymus ir pan. Dirbdamas jis visą laiką mato įstaigos verslo modelį, todėl darbdavio pastangos užkirsti kelia konfidencialios informacijos nutekėjimui ir konkuravimui - visiškai suprantamos. Bendrovės vadovas arba tuo suinteresuoti akcininkai nori, kad darbuotojas ne tik neatskleistų informacijos kitiems, bet ir pats jos nepanaudotų konkurencijai, pavyzdžiui, nenuviliotų klientų", - aiškina „Teisės tarnai" teisininkė Rita Mikutytė.
Lygiaverčiai partneriai
Nekonkuravimo sutartis gali būti pateikiama įvairiai: įkomponuota į darbo sutartį, paruošta kaip jos priedas ar net kaip visai atskira sutartis. Nepaisant dokumento formos, svarbu žinoti, kad tokio pobūdžio sutartis įteisinama kaip civilinis sandoris tarp lygiaverčių šalių, todėl ją pasirašantieji turėtų pamiršti įprastą darbo santykių pobūdį, kai darbdavys laikomas stipresniąja, o darbuotojas - silpnesniąja šalimi. Teisiškai šis susitarimas turėtų atitikti ir darbdavio, ir darbuotojo interesus.
„Susidūrę su tokiomis sutartimis žmonės dažnai sutrinka, nes ima ieškoti informacijos darbo kodekse, o jos ten paprasčiausiai nėra. Tuomet kyla klausimas: „Kur tai reglamentuojama?" Aukščiausiojo Teismo nutarimu, atsižvelgiant į susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę, jis laikomas civiliniu teisiniu sandoriu, todėl jam taikomos civilinio kodekso nuostatos. Toks sandoris sudaromas abiejų šalių susitarimu, tad darbuotojas turi visišką teisę pateikto dokumento nepasirašyti ar argumentuodamas reikalauti jį pakoreguoti", - tvirtina kalbintas teisininkas
Apribojimai
Vis dėlto darbdaviai neretai pamiršta darbuotojų teises ir susikoncentruoja vien į savo norus ir reikalavimus. Teisiškai įmonės vadovas tokioje sutartyje gali numatyti, kad darbuotojas su juo nekonkuruos ne tik galiojant darbo sutarčiai, bet ir ne daugiau nei dvejus metus jai pasibaigus. Taip pat gali pageidauti apriboti konkurenciją tam tikra teritorija, paslaugų ar produkcijos rūšimi. Pavyzdžiui, IT sprendimus kuriančios įmonės savininkas įdarbindamas C++ programavimo kalbą įvaldžiusį programuotoją gali reikalauti jo pasirašyti nekonkuravimo sutartį ir joje numatyti, kad net po darbo sutarties nutraukimo, jis pats nevykdys arba nedirbs konkurencinę veiklą vykdančioje įmonėje Vilniuje, o gal net visoje Europos Sąjungoje (ES). Tokiu atveju iš darbo išėjęs programuotojas būtų priverstas persikelti gyventi kitur ar net kardinaliai keisti darbo sritį. Todėl teisininkai siūlo darbdaviams gerai apgalvoti draudimo apimtis - tarkime, apsvarstyti, ar tikrai tikslinga apriboti tik su C++ programavusio asmens galimybę veiklą vykdyti programuojant kita kalba.
„Nekonkuravimo sutartimi apsaugomi darbdavio interesai, tačiau suvaržomos darbuotojo teisės, įtvirtintos Konstitucijoje. Dažnai suvaržymai būna tikrai nepamatuoti ir ne visai logiški. Pavyzdžiui, ar būtina suvaržyti laisvę darbuotojui dirbti visoje ES, jei darbdavio konkurencinė aplinka apsiriboja Vilniumi? Taigi labai svarbi abiejų šalių interesų pusiausvyra, t. y. darbdavio interesai turi būti ginami kuo mažiau suvaržant darbuotojo teises ir laisves", - sako teisininkė R. Mikutytė.
Teisė gauti kompensaciją
Dažnai darbo trokštantys tautiečiai neįsigilina į jiems pasirašyti pateikiamus dokumentus arba nusileidžia darbdavių reikalavimams tikėdamiesi, kad nieko blogo nenutiks. Vis dėlto pasidomėti tuo, po kuo pasirašote - verta. Ypač svarbu suvokti, kokio dydžio kompensaciją už tokį laisvės suvaržymą siūlo darbdavys.
„Pats nekonkuravimo susitarimas su jame tik įtvirtintu draudimu, ko darbuotojas negali atlikti, yra neteisėtas nuo pat jo sudarymo momento, jeigu tame susitarime nėra aptarta kompensacijos darbuotojui tvarka ir dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jei sutartyje numatomas konkurencijos draudimas, darbuotojas turi teisę į sąžiningą ir proporcingą kompensaciją už visą to draudimo laikotarpį", - tikina teisininkas .
Pasitaiko, kad savų interesų paisydami darbdaviai numato pernelyg menką kompensaciją, o už sutarties pažeidimą skiria milžiniškas baudas. Kokia turėtų būti minimali kompensacija, teisės aktuose neskelbiama, tačiau specialistai pabrėžia, kad ją nustatant svarbu atsižvelgti ne tik į draudimų apimtį ir darbuotojo užimamas pareigas, bet ir į faktą, kad šia sutartimi apribojama asmens galimybė užsidirbti kasdieniam gyvenimui. Teisininkė R. Mikutytė sudarantiems konkurencines sutartis siūlo nepamiršti išlaikyti pusiausvyros ir teisingai nustatyti tiek draudimus, tiek atlygį už juos, o nekonkuravimo sutartyje numatytą kompensaciją peržiūrėti kaskart keliant ar sumažinant atlyginimą.
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!