Taupymo ir investavimo trukmė: racionalumas prieš mistinį saugumą?
2013-02-26 12:33 Peržiūros : 93 SpausdintiUžtikrinta senatvė ir finansinis rezervas - visiems žinomi terminai, tačiau tik per 2008-2009 metų sunkmetį gyventojai ėmėsi konkretesnių veiksmų. Kas išgirdęs bankų patarimus apie būtinybę turėti bent 3-6 atlyginimų rezervą nenumatytiems atvejams, kas išgirdęs apie giminaitį ar pažįstamą bedarbių gretose, o kas tiesiog susimastęs apie savo finansus - gyventojai iš naujo atrado „saugumo pagalvės" trumpalaikius indėlius. Pinigų masė sparčiai augo ir per tuos metus nemažai žmonių ne tik sukaupė privalomą finansinį rezervą, bet ir gerokai daugiau. Dėl bankų mokamų itin aukštų palūkanų gyventojams nebuvo poreikio ieškoti kitų galimybių.
Tačiau finansų pasaulis nestovėjo vietoje ir paskutiniais metais palūkanų normos nuolatos krito pasiekdamos iki šiol nematytas žemumas - šiuo metu siūloma 0.2-0.5 proc. metinių palūkanų. Taigi, vis garsiau girdėti nusiskundimų dėl alternatyvų indėliui trūkumo. Tačiau ar alternatyvų iš tiesų nėra?
Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį užduoda specialistai, aiškindamiesi klientų taupymo ir investavimo poreikius, yra terminas - kiek ilgai žmogus gali „užšaldyti" pinigus. Vertinant kad net 3 gyventojai iš 4 taupo finansinį turtą indėlių forma ir absoliuti dauguma yra pasirinkę laikotarpį iki 1 metų, darome išvadą - toks yra daugumos maksimalus terminas.
Visiškai suprantama, kad finansinis rezervas turi būti lengvai ir greitai pasiekiamas. Tačiau čia labai svarbu atskirti finansinį rezervą nuo pinigų, skirtų tolimesnei ateičiai ar senatvei. Panašu, kad šie du skirtingi dalykai yra suplakami į vieną ir visi pinigai taupomi naudojant tuos pačius instrumentus, tai yra, trumpalaikius indėlius. Daugiau laisvų pinigų atsiranda sulaukus maždaug 50 metų, kai vaikai užaugę, o paskolų jau nebėrą arba jos beveik grąžintos. Statistikos departamentas skaičiuoja, kad sulaukęs tokio amžiaus gyventojas turės 28 metus arba šiek tiek daugiau nei ketvirtį amžiaus savo sukauptiems pinigams palaipsniui išleisti. Taigi, kyla klausimas, ar mes teisingai įvertiname kaupimo terminą, ar nepamirštame, kad nenumatytiems atvejams turime finansinį rezervą?
Neginčijama, kad sukaupti pinigai suteikia psichologinio saugumo jausmo - jei kas nors nutiktų, būtų priemonių toms bėdoms spręsti - todėl žmonės nenori pinigų dėti „toli". Tačiau kas gali nutikti po vienerių metų, kad prireiktų absoliučiai visų pinigų, kuriuos žmogus kaupė 20-30 metų? O jei jau taip nutiktų, argi 2-10 proc. išankstinio „išėjimo" kaštai būtų lemtingi? Deramės dėl 0.2 proc. palūkanų pagerinimo, tačiau neskaičiuojame, kiek mums kainuoja 6-12 mėnesių trukmės indėlių naudojimas 20-30 metų. Ar tai racionalu?
Žinoma, neraginu „užrakinti" visų pinigų 30-čiai metų, nes pinigus pradėsime palaipsniui leisti anksčiau. Juk ne veltui kalbama apie pinigų išskaidymą - tą reikia daryti atsižvelgiant ir į terminą, ir į instrumentus. Investicijas galima išskaidyti taip, kad praėjus keliems metams turėtume ilgesnę vidutinę trukmę (pvz., 5-7 metų), o pinigai grįžinėtų į sąskaitą kas pusę metų. Prailginus terminą atsirastų daugiau skirtingų instrumentų taupančiojo arsenale, o kuo daugiau instrumentų, tuo daugiau galimybių. Reikšmingai prailginus terminą net konservatyvių gyventojų portfeliuose galėtų atsirasti šiek tiek rizikingesnių ir tuo pačiu potencialiai pelningesnių produktų.
Vakarų Europos praktika rodo, kad gyventojai investuoja į ilgalaikius produktus dvigubai daugiau nei mes. Nauju žvilgsniu įvertintę taupymo ir investavimo trukmę pamatytume, kad ji gali būti kur kas ilgesnė. O 20-30 metų bėgyje uždirbdami papildomus 2-4 procentus, gyventojai reikšmingai padidintų savo santaupas.
Informacija ©manofinansai.lt
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!