Stebėjimo įranga darbo vietoje

Vieša konsultacija dėl garso įrašų darbo vietoje.
Ar darbdavys gali (turi teisę) įtaisyti pasiklausymo įrangą darbo vietoje (pavyzdžiui, drabužių parduotuvėje)?

1. Dėl „asmens duomenų" sąvokos

Vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau - ADTAĮ) 2 straipsnio 1 dalimi, asmens duomenys - bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu - duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Iš esmės analogiškas asmens duomenų apibrėžimas yra įtvirtintas ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB (toliau - Direktyva 95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 2 straipsnio a dalyje, kur numatyta, kad asmens duomenys reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta. Tokių duomenų tvarkymas gali pasireikšti bet kuriuo su asmens duomenimis atliekamu veiksmu: rinkimu, užrašymu, kaupimu, saugojimu, klasifikavimu, grupavimu, jungimu, keitimu (papildymu ar taisymu), teikimu, paskelbimu, naudojimu, loginėmis ir (arba) aritmetinėmis operacijomis, paieška, skleidimu, naikinimu ar kitokiu veiksmu arba veiksmų rinkiniu (ADTAĮ 2 str. 4 d.).
Balsas, ADTAĮ prasme, taip pat laikomas asmens duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1980-12).

2. Dėl „privataus gyvenimo" sąvokos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos ratifikuotos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusios 1995 m. birželio 20 d. (toliau - Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Žmogaus teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą."
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnyje įtvirtintą teisės į privatų gyvenimą sampratą, privatus yra toks žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje; tai sritis, kur asmuo turi teisę būti paliktas vienas ir kur visuomenė neturi teisės kištis (vidiniai šeimos santykiai, sveikatos būklė ir pan.). Teritorijos požiūriu privataus gyvenimo sritį sudaro asmens gyvenamoji patalpa, taip pat patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei komercinei ar profesinei veiklai ir pan.
Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.
Konstitucinis Teismas teisės į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, turinį aiškino glaudžiai siedamas su Konvencijos 8 straipsniu ir jo įgyvendinimo praktika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Taip pat akcentavo, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Konvencijos 8 straipsnis saugo moralinį ir fizinį asmens vientisumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. kovo 26 d. sprendimas byloje X ir Y prieš Nyderlandus, p. 22-27), apimant teisę į privatų gyvenimą be nepageidaujamo dėmesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą (Nr. 55480/00, 59330/00)). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas „privataus gyvenimo" sąvoką, yra nurodęs, kad nėra ypač svarios priežasties, kodėl į „privataus gyvenimo" sąvoką turėtų būti neįtraukta profesinė ar verslo veikla (Niemietz prieš Vokietiją, 1992-12-16, § 29, 31). Aiškindamas teisės į privataus gyvenimo gerbimą turinį Europos žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad asmens stebėjimas vaizdo priemonėmis viešoje vietoje nepažeidžia asmens teisės į privatų gyvenimą (Peck prieš Jungtinę Karalystę, 2003-01-28).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad teisės į privatų gyvenimą pažeidimas gali būti suprantamas kaip privataus asmens filmavimas jo privačioje valdoje be jo sutikimo, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas privatus asmuo, platinimas ar paviešinimas be jo sutikimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-643). Pasisakydamas dėl darbuotojo teisės į privatų gyvenimą garantijas darbo vietoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vieša darbo vieta nėra privati asmens sfera. Pardavėjas negali reikalauti, kad jam būtų užtikrintas privatumas jo darbo vietoje - prekybos salėje, todėl pardavimo salės, kartu ir pardavėjo darbo, stebėjimas nėra slaptas asmens privataus gyvenimo stebėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289).

3. Dėl asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo

Įstatymas nepateikia garso stebėjimo reikalavimų, todėl pagal analogiją taikytini reikalavimai, keliami vaizdo duomenų rinkimui ir tvarkymui, įtvirtinti ADTAĮ. ADTAĮ 17 straipsnyje numatyta, jog vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą ir kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų; taikant įstatymo analogiją garso duomenų rinkimui keltini analogiški tikslai. Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti vaizdo duomenų tvarkymo reikalavimai keltini ir garso duomenų tvarkymui: garso duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame yra nurodomas garso stebėjimo tikslas ir apimtis, garso duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų garso duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam garso duomenų tvarkymui. Duomenų valdytojas užtikrina, kad garso duomenis tvarkytų tik duomenų valdytojo įgalioti asmenys, kurie turi būti supažindinti su asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais ir pasirašytinai įsipareigoję jų laikytis. Garso stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą garso stebėjimo tikslą: 1) garso stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau garso duomenų, negu tai yra būtina. Draudžiama vykdyti garso stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.) (Įstatymo 19 str.).
Pagal analogiją taikant ADTAĮ 20 straipsnio nuostatas, duomenų valdytojas užtikrina, kad prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas garso stebėjimas, būtų aiškiai ir tinkamai pateikiama ši informacija: 1) apie vykdomą garso stebėjimą; 2) duomenų valdytojo rekvizitai ir kontaktinė informacija (adresas arba telefono ryšio numeris). Duomenų valdytojas gali pateikti ir kitą papildomą informaciją, kad būtų užtikrintas teisėtas garso duomenų tvarkymas nepažeidžiant duomenų subjekto teisių (pvz., garso stebėjimo tikslas). Taikant analogiją, vykdant garso stebėjimą darbo vietoje ir duomenų valdytojo patalpose ar teritorijose, kuriose dirba jo darbuotojai, šie darbuotojai apie tokį jų garso duomenų tvarkymą turi būti informuojami raštu šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (ADTAĮ 20 str.).
ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog duomenų valdytojas privalo suteikti duomenų subjektui, kurio asmens duomenis renka tiesiogiai iš jo, šią informaciją (išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas tokią informaciją jau turi): 1) apie savo (duomenų valdytojo) ir savo atstovo, jeigu šis yra, tapatybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą (jeigu duomenų valdytojas ar jo atstovas yra fizinis asmuo) ar rekvizitus ir buveinę (jeigu duomenų valdytojas ar jo atstovas yra juridinis asmuo); 2) kokiais tikslais ketinami tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenys; 3) kitą papildomą informaciją (kam ir kokiais tikslais teikiami duomenų subjekto asmens duomenys; kokius savo asmens duomenis duomenų subjektas privalo pateikti ir kokios yra duomenų nepateikimo pasekmės, apie duomenų subjekto teisę susipažinti su savo asmens duomenimis ir teisę reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius, netikslius savo asmens duomenis), kiek jos reikia, kad būtų užtikrintas teisingas asmens duomenų tvarkymas nepažeidžiant duomenų subjekto teisių.
ADTAĮ 5 straipsnyje numatyti asmens duomenų tvarkymo kriterijai: Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas duomenų valdytoją įpareigoja užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Vadovaujantis ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalimi, duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo; minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti. Duomenų valdytojas pats tvarko asmens duomenis ir (arba) įgalioja duomenų tvarkytoją (ADTAĮ 30 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis byloje Nr. N-261-1111-12).
Taigi, taikant įstatymo analogiją ir atsižvelgiant į teismų praktiką, suformuotą aiškinant asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą darbo vietoje turinį, darytina išvada, kad toks darbdavio veiksmas (pavyzdžiui, garso duomenų rinkimas darbo vietoje - drabužių parduotuvėje) nebūtų neteisėtas, jei garso duomenys būtų renkamai turint teisėtą tikslą (kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą), o šiuos duomenis renkant ir tvarkant nebūtų pažeidžiamos įstatymo nuostatos dėl asmens duomenų rinkimo bei tvarkymo.

4. Dėl ADTAĮ pažeidimo kaip darbo drausmės pažeidimo

Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 235 straipsnio 1 dalyje apibrėžė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą. Tai - pažeidimas, kuriuo darbuotojas pažeidžia įstatymuose tiesiogiai ar kituose norminiuose aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus jam atliekant darbo funkcijas arba kitaip šiurkščiai nusižengiant darbo tvarkai ar darbo pareigoms. DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardytas vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų - neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves, paprastai suprantami kaip veiksmai, kuriais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos žmogaus teisės ir laisvės, pavyzdžiui, teisė į žmogaus asmens neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, laisvė reikšti įsitikinimus ar kt. Tokie darbovietėje ar kitoje vietoje, kurioje darbuotojas yra dėl darbo funkcijų vykdymo, darbuotojo atlikti veiksmai laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, kieno - lankytojo, interesanto ar kito asmens - atžvilgiu tie veiksmai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2014). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2014, be kitų, buvo keliamas klausimas dėl drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo už Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio ir ADTAĮ 17 ir 20 straipsnių pažeidimus teisėtumo (toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos išvadą, jog dėl neteisėto vaizdo stebėjimo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje yra atsakingas jos direktorius K. M.). Vertindama drausminės nuobaudos teisėtumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl ADTAĮ nuostatų pažeidimo (vaizdo stebėjimas traumatologinio punkto koridoriuje prie registratūros ir sekretoriato patalpose, asmenys apie vaizdo stebėjimą buvo įspėjami jau patekus į vaizdo kamerų stebėjimo lauką, ant įėjimo į Traumatologijos punkto durų (iš lauko pusės) nebuvo įspėjamojo ženklo apie patalpose vykdomą stebėjimą, lipdukuose, įspėjančiuose apie vaizdo stebėjimą, nebuvo pateikti duomenų valdytojo rekvizitai ir kontaktinė informacija), juolab kad dalis vaizdo stebėjimo kamerų buvo įrengtos ieškovui nedirbant ligoninėje, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nustatyti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimai yra nepakankamas pagrindas kvalifikuoti ieškovo elgesį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą arba kurį nors kitą šio straipsnio punktą. Vis dėlto teismas nepasisakė, kad ADTAĮ nuostatų pažeidimas atsakingam asmeniui negali būti drausminės atsakomybės pagrindu apskritai.

5. Dėl garso ir vaizdo įrašo kaip įrodymo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2004, spręsdama dėl filmuotos medžiagos - vaizdo įrašo - pripažinimo tinkamu įrodymu nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą pasisakė, kad nagrinėjamos bylos atveju filmavimas buvo atliekamas atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose - prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, susiję darbo santykiais su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą. Toks filmavimas neturi būti laikomas privataus asmens teisių pažeidimu, todėl vaizdo įraše esanti informacija turi būti pripažinta tinkamu įrodymu, nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą.

6. Atsakomybė

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-14 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant ADTAĮ. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija prižiūri ir kontroliuoja ADTAĮ (išskyrus 8 ir 35-1 straipsnius) vykdymą.
Griežčiausią - baudžiamąją - atsakomybę už neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 straipsnis, o šio kodekso 168 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokiu būdu gautos informacijos viešą paskelbimą, pasinaudojimą ja ar panaudojimą kitų asmenų labui be asmens sutikimo. Už šias nusikalstamas veikas baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo.

LR Valstybinės darbo inspekcijos inf.