D. Žeruolis: dujų kare nugalėtojų nebuvo

• 

Europos integracijos ekspertas Darius Žeruolis, šiuo metu dirbantis Kijeve (Ukraina), vertindamas pasibaigusį Rusijos-Ukrainos dujų ginčą, kurį, pasak jo, „pralaimėjo visi", įžvelgė ir teigiamų dalykų, pavyzdžiui, tarpininkų panaikinimą. Atsakydamas į lrt.lt klausimą apie lietuvių planus uždarius atominę elektrinę pirkti elektrą iš Ukrainos, jis buvo atsargus ir patarė nepamiršti čia svarbų vaidmenį atliksiančios Baltarusijos.

Prisimenant ne taip seniai kilusį Rusijos ir Ukrainos dujų ginčą, ar galime dabar pasakyti, kas jį laimėjo, o kas pralaimėjo?

Vienareikšmiškai atsakyti negalima. Aiškiau būtų pasakyti, kurios pusės pralaimėjo, o pralaimėjo visi. Tačiau paklausus, ar šis ginčas davė kokių teigiamų rezultatų, būtų galima atsakyti, kad tai nauja ilgalaikė sutartis, jei ji bus įgyvendinta  tokia, apie kokią skelbiama (iki šiol buvo trumpalaikiai ir mažiau stabilūs susitarimai).

Antra, dujų kainos formulėje matomas pasiryžimas sekti europinės kainodaros principais (tai svarbu, nes po pirmosios dujų krizės 2006 metais Ukrainos vyriausybė buvo pažadėjusi tai pasiekti per porą metų). Tokiu būdu šalis tampa mažiau politiškai priklausoma nuo subsidijuojamos dujų kainos.

Nors jau dabar Ukrainos žiniasklaidoje svarstoma, kaip prie šios kainodaros prisitaikys šalies pramonė, tačiau sutinkama, kad ilgainiui tai išeis į naudą ir Ukraina taps įprasta dujų klientė. Be to, tai gali pastūmėti restruktūrizuoti vidaus pramonę link modernesnių ir taupesnių technologijų.       

Šiame konflikte buvo daug nežinomųjų - senos skolos, rusiškų dujų, tiekiamų per Ukrainą, tranzito kainos, dujų kaina Ukrainai. Apskritai ar tai buvo politinis, ar ekonominis ginčas?

Energetika yra sritis, kurioje politika ir ekonomika susijusios. Kalbant apie rezultatus, reikia pasakyti, kad tiekiant dujas neliks tarpininko, kurį įvedus buvo išspręstas 2006 metų ginčas. Tai svarbu, nes net Lietuvos spaudoje buvo svarstymų, kad galbūt šis ginčas kilo būtent dėl tarpininko - „RosUkrEnerg" vaidmens.

Kalbant apie tarpininkus apskritai, reikia pasakyti, kad Ukrainos politinėje sistemoje įvairūs tarpininkai yra įtakingos interesų grupės. Kaip tik dėl šito tarpininko, jo reikalingumo, įvyko rimtas ginčas tarp vyriausybės ir prezidento.

Čia Ukrainos premjerės ar prezidento pergalė?

Premjerė visą laiką siekė eliminuoti tarpininką. Berods dar spalio mėnesį vizito Maskvoje metu buvo tartasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje neliktų tarpininko, ir kad „Gazprom" prekiautų tiesiai su „Naftogaz" (valstybinė Ukrainos dujų įmonė, iki šiol dujas pirkusi per tarpininką - lrt.lt).   

O žiūrint iš vidaus, kokios buvo žmonių nuotaikos negaunant dujų? Buvo kaltinama valdžia, tarpininkai, Rusija?

Tas konfliktas kažkokių ypatingų pasekmių paprastiems vartotojams neatnešė. Dujų vartojimas įvairioms termofikacinėms elektrinėms buvo apribotas, karštas vanduo buvo nutrauktas dar prieš konfliktą gruodį (tai daugiau buvo susiję su skolų tarp šilumos tiekėjų ir vietinės valdžios klausimu).

Tačiau Ukrainos viešojoje erdvėje vyravo nuomonė apie geopolitinį Rusijos spaudimą, Rusijos bandymą pažeminti Ukrainą ir Europai paversti ją nepatikima partnere. Dalis opozicijos parlamente kaltino Vyriausybę, neva nesugebančią derėtis.

Kokia šiuo metu yra Ukrainos politinė situacija? Lietuvą kartkartėmis pasiekia pranešimai apie parlamente vykstančias muštynes, nuolatinius prezidento ir premjerės nesusikalbėjimus (švelniai tariant).

Politinė padėtis nuo Oranžinės revoliucijos laikų čia niekada nebuvo stabili. Tačiau, jeigu įdomu, galiu pasakyti, kokios žinios (kurių nėra daug) apie Lietuvą pasiekia Ukrainą.

Pavyzdžiui, užpernai antraštės skelbė Lietuvos įvaizdžio komisijos svarstymus pakeisti Lietuvos pavadinimą anglų kalba, po Seimų rinkimų - be informacijos kas laimėjo ir kas formuos vyriausybę - apie Seimo Pirmininko praeitį, istoriją su viešbučio „išminavimu".

Noriu pasakyti, kad tai, kas domina Lietuvos žiniasklaidos priemones Ukrainoje, kartais yra skandalingoji ar teatralinė pusė, kurios, žinoma, čia yra. Politikos horizontas yra labai trumpas ir į priekį stumiamasi paketinio susitarimo būdu. Tai labai rimta, o gal ir pati rimčiausia Ukrainos problema.

Į konstitucinį problemų sprendimo nebuvimą, valdžios įgaliojimų neapibrėžtumą dėmesį atkreipia ne tik užsienio komentatoriai, bet tai yra ir svarbiausias punktas Europos Sąjungos   santykių su Ukraina darbotvarkėje. .  

Sakykite, ar kalbos, kurių daugiausia buvo Oranžinės revoliucijos metu, apie galimą Ukrainos skilimą į vakarinę ir rytinę dalis vis dar turi pagrindą?

Nuo to laiko įvyko dar keletas rinkimų, o stebint viešosios nuomonės apklausas, galima sakyti, kad anksčiau tokios kalbos pagrindo turėjo. Dabar tos baimės nėra tiek pagrįstos: taip, vertybės tose geografinėse zonose skiriasi, bet jau nebe taip stipriai. Per rinkimus partijos pradeda surinkti sau balsų iki šiol nebūdingose rinkimų apygardose. Jeigu nebus pakurstymų iš šalies, skilimas taps gerokai perdėta grėsme.

Ar tiesa, kad korupcijos lygis Ukrainoje toks, kad žinoma, koks politikas atstovauja vienos ar kitos grupuotės interesams, kiek kainuoja parlamentaro vieta Dūmoje?     

Taip, tai tiesa. Korupcijos lygis Ukrainoje, palyginus su Lietuva ar kitoms Vidurio Rytų Europos valstybėmis, yra labai didelis. Nors spaudoje būna straipsnių apie tai, kas kiek kainuoja, tačiau svarbiausia, kad įtaka atskiroms politinėms partijoms, kurias būtų tiksliau vadinti blokais (nėra aiškios ideologijos, o jų narius vienija lyderiai), yra akivaizdi ir neslepiama.

Kaip tai veikia viešąjį interesą?

Tai susiaurina galimybes visuomenei kovoti už viešąjį interesą, nes politika redukuojama iki materialinių valdžios teikiamų gėrybių. Jeigu lyginsime Ukrainą su Rusija, tai įvairių interesų grupių konkurencija ir yra ukrainietiškos demokratijos specifika.

Žinoma, tai apriboja reikalingų reformų įgyvendinimą. Visa viešoji infrastruktūra - transportas, aplinkosauga, investicij ų į šias sritis menkumas, lyginant Lietuvą su Ukraina, labai krenta į akis.

Tačiau žmogaus teisės, saviraiškos, spaudos ir žiniasklaidos laisvė Ukrainoje nėra problema. Ekonominės reformos galėtų vykti sparčiau, tačiau, matyt, didžioji dalis pokyčių ateis per išorinį spaudimą Ukrainai ir įsipareigojimus reformuotis.

Kaip Ukrainoje bandoma gaivinti ekonomiką? Nuvertėjo nacionalinė valiuta, šiuo metu Ukrainos chemijos ir metalurgijos pramonės gamybos ir eksporto apimtys labai stipriai krito.

Ukrainos nacionalinė valiuta nuvertėjo labai ženkliai, sakykime, lito atžvilgiu 50 proc. nuo praeitos vasaros. Pasekmės skaudžios tiems, kurie buvo paėmę paskolas JAV doleriais ar eurais.

Iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) gauta 16,5 mlrd. JAV dolerių parama daugiausia skiriama vidiniam bankų sistemos sureguliavimui. Šiuo metu TVF inspektuoja įvairius Ukrainos bankus ir jų įsipareigojimus. Tikimasi, kad po šios krizės Ukrainos bankinis sektorius išsigrynins ir taps stiprenis, nes dabar du sistemos stabilumui svarbūs bankai iš esmės bankrutavo.

Kita vertus, Ukrainos vyriausybė, kaip pati skelbia, stengiasi išlaikyti socialiai orentuotą biudžetą. Kitaip tariant, nemažinti įvairių socialinių išmokų ir įgyvendinti anksčiau išdalintus pažadus. Socialinė našta biudžetui yra labai didelė ir, kaip rašo įvairūs ekspertai, socialinė sfera yra labai mažai reformuota nuo pat Ukrainos nepriklausomybės. Tai tikriausiai susiję ir su artėjančiais prezidento rinkimais.

Biudžetas, kurį priėmė Ukrainos parlamentas, yra pagrįstas pernelyg optimistinėmis prielaidomis, kad Ukrainos ekonomika šiais metais augs apie pusę procento, o infliacija bus mažesnė nei prognozuoja TVF. Jau dabar aišku, kad biudžetą reikės peržiūrėti.

Buvo imtasi kai kurių mokesčių, ypač akcizų, padidinimo, bet ne pačios mokesčių sistemos sutvarkymo ar pertvarkymo. Problema ta, kad balsuojant biudžetas priimtas pirma, o visas lydintis paketas vėliau. Todėl įvairios interesų grupės ar lobistai pasiekė, kad galutinis padidinimas yra ne toks žymus. Todėl jau šiandien aišku, kad nebus surinktas planuotas biudžetas.

Kaip naujus mokesčius sutinka gyventojai? Ar neprotestuoja taip, kaip Vilniuje?

Tokių protestų nėra, tačiau nepasitenkinimas, aišku, yra. Ypač gyventojams nepatinka senų ir naudotų automobilių apmokestinimas.

Galbūt tai yra bendras Ukrainos reformų, kai problemas bandoma spręsti tik tuomet, kai jos įsisenėja ir susikaupia, stilius. Tada reikia apmokestinimą didinti ne keliolika procentų, o kelis kartus. Natūralu, kad tam priešinamasi.

Antra vertus, įvedant mokestį iškart numatoma didelė grupė išimčių. Tai supriešina visuomenę ir kartais tokiomis priemonės nepasiekiama efekto. Pavyzdžiui, važiavimas metro buvo pabrangintas iš karto keturis kartus, bet daugiau nei pusė keleivių buvo atleisti arba iš dalies atleisti nuo mokesčio.    

Kaip vystomi tarptautiniai projektai, pavyzdžiui, ar Ukraina spės (ir ar ruošiasi spėti) kartu su Lenkija pasirengti Europos futbolo čempionatui?

Dalis ekspertų mano, kad pasirengimas Europos futbolo čempionatui, kurio metu reikės modernizuoti įvairią transporto infrastruktūrą, pastatyti viešbučių ir pan., galėtų būti variklis, kuris padėtų išlaikyti vidaus vartojimą. Tačiau apie realų šių planų įgyvendinimą dar anksti spėlioti.

Plika akimi daugiausia matomas stadionų kilimas. Berods sausio pradžioje UEFA ekspertai pirmą sykį per maždaug pusantrų metų liko beveik patenkinti darbų tempais.  

Nors aiškiai norima pritraukti užsienio investicjų, ypatingą grėsmę kelia paini ir ilgai trunkanti leidimų gavimo sistema.

Ar kalbos apie Ukrainos ir Lietuvos strateginį bendradarbiavimą nėra vien skambi retorika? Ar realu tikėtis ukrainietiškos elektros uždarius antrą Ignalinos atominės elektrinės bloką?

Tiesa, Ukraina deklaruoja, kad padėtų išspręsti elektros energijos tiekimo saugumo problemą. Tai Ukrainos pasiūlymas aukščiausiu lygiu, o kaip ir visur kitur yra svarbūs ir techniniai aspektai, ir susitarimai iki pat žemiausios grandies.

Antra vertus, čia klausimas ne vien apie tai, ar Ukraina galėtų pateikti tiek energijos (vietinėje spaudoje rašoma apie eksportui laisvus 3 tūkst. megavatų - daugiau nei pagamina du Ignalinos blokai), bet ir tai, kaip ši energija būtų tiekiama.

Šių klausimų sprendimui nepakanka vien Ukrainos ir Lietuvos susitarimų, reikia ir Baltarusijos sutikimo.   

Juozapas Paškauskas