Išlepusi Europa nepaiso krizės

Susimetusi 750 mlrd. eurų Europa nusipirko šiek tiek laiko. Tačiau Senasis žemynas taip ir neišmoko krizės diktuojamos pamokos: negalima leisti daugiau negu uždirbi.

Dauguma Europos Sąjungos (ES) narių ir jų gyventojų gyvena plačiau nei gali. Viešojo sektoriaus skolos auga, valdžios deficitas didėja. Politikos apžvalgininkams ir ekonomikos ekspertams tenka konstatuoti: Europos gyventojai ir politikai yra nepasirengę neišvengiamai užklupsiantiems ekonominiams sunkumams. Iki šiol pasaulis atrodė puikiai subalansuotas: JAV - didžiausia karinė galia, Kinija - sparčiai besivystanti ekonominė galia, o Europa - gero gyvenimo didžioji galia. Europa atsistatydino iš pasaulinės imperijos pareigų, bet jai vis dar liko gražiausi miestai, skaniausias maistas ir vynas, turtinga istorija ir ilgiausios atostogos. Nė vienas europiečių neatkreipė dėmesio, kad ši didžioji strategija turi trūkumą - Europa negali sau leisti tokios prabangios "senatvės".

Lotynų Amerikos ateitis?

Graikijos finansinė krizė - tik vienas, tiesa, gana ekstremalus pavyzdys, atspindintis didžiulę Europos bėdą. Investuotojai nervingai seka augančias skolas ir biudžeto deficitą Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje. Neatsparios yra ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija bei Vokietija. Italijos skola siekia 115 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Maždaug 20 proc. jos būtina sumažinti per šiuos metus. Jungtinės Karalystės biudžeto deficitas padidėjo iki 12 proc. BVP - tai vienas didžiausių rodiklių Europoje. Prancūzai jau 30 metų nėra suformavę subalansuoto biudžeto.

Diržus lengviau susiveržti valstybėms, dar menančioms skurdą, kurį lydėjo nepaaiškinami ir nestabilūs ekonominiai šuoliai. Airija ir Latvija jau nurijo nemalonią graužatį susimažinus pensijas ir algas. Tačiau, kaip rodo Atėnų riaušės, ne visi europiečiai taip stoiškai reaguoja į išlaidų mažinimą. Kai kuriems atrodo, kad nemokama sveikatos priežiūra, dosnios bedarbių pašalpos ir ankstyvos pensijos yra jų fundamentalios teisės. Tačiau analitikai įspėja: jei Europa nesusiims, žemyne, tikėtina, prasidės bankų griūtis, o valstybės nebepajėgs vykdyti finansinių įsipareigojimų. Daugelio europiečių akimis, Europoje toks scenarijus neįmanomas. Juk taip nutinka tik Lotynų Amerikoje!

Lyg draudimo bendrovė ES menama galia ir dydis suteikė netikrą saugumo iliuziją.

Briuselis vėliau į ES įstojusioms valstybėms iš Pietų ir Rytų atrodė lyg patikima draudimo bendrovė. Ir Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy, ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbėjo apie Europą, kuri "apsaugo". Buvo tikima, kad 27 narių Sąjunga pakankamai didelė, kad apsaugotų unikalų Europos socialinį modelį nuo globalizacijos grėsmių.

"Bendra rinka su iš dalies bendra valiuta įkurta žemyno dydžio ekonominėje zonoje, turinčioje labai daug gyventojų; tačiau nebuvo įsteigta Europos institucijų, kurioms pakaktų galių efektyviai valdyti narių ekonomines politikas", - pabrėžė vokiečių filosofas ir sociologas Jurgenas Habermasas.

Daugelis rinkėjų mano, jog finansinė pasaulio krizė tik įrodo, kad globalizacijai ir Europai - ne pakeliui. Tam pritaria ir dauguma politikų. Štai N.Sarkozy prieš porą mėnesių pasmerkė automobilių kompanijos "Renault" planus naują modelį gaminti Turkijoje: "Man nepriimtina, kad Prancūzijoje parduodami automobiliai gali būti pagaminti užsienyje."

ES prezidento Hermano Van Rompuy nuomone, kol globalizacija atrodė tik ekonominė, europiečiai jautė, jog gali gauti iš to naudos. Bet dabar žmonės bijo, kad nevaldoma konkurencija atims iš jų darbus ir sumažins gerovės valstybę. Labiausiai "psichologiškai išsekę" yra Prancūzijos gyventojai. 56 proc. šios valstybės piliečių pareiškė, jog iš dalies arba labai tikėtina, kad jie galiausiai taps benamiais. Europiečiai nemėgsta rizikuoti ir nori turėti garantiją dėl ateities. Jie mažiau investuoja nei amerikiečiai, nors paslapčia į kojinę krauna pinigus juodai dienai. Pavyzdžiui, jokia kapitalo rizika negresia net trims ketvirtadaliams prancūzų lėšų.

Mažiausiai prieš Europos valstybių taupymo planus protestuoja labiausiai nuo krizės nukentėję europiečiai: jauni žmonės, sunkiai randantys darbą, imigrantai ir laikini darbuotojai. Garsiausiai rėkia tie, kurie dirba visu etatu: Ispanijoje - nenorintieji, kad pensinis amžius būtų pailgintas iki 67 metų, Graikijoje - valstybės tarnautojai, ginantys savo teisę į dosnias pensijas, Prancūzijoje - oro uostų dispečeriai, dirbantys vos 100 dienų per metus ir gaunantys įspūdingus atlyginimus.