Laisva prekyba pažymomis skaičiuoja paskutines dienas

Keičiasi pakuočių atliekų tvarkymo reikalavimai - nuo 2013 m. sausio 1 dienos visi supakuotų produktų gamintojai ir importuotojai privalės kolektyviai organizuoti išleidžiamų į vidaus rinką pakuočių tvarkymą. Tai daryti reikės tampant organizacijų, kurioms suteikta teisė organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą Lietuvoje, dalininkais ar nariais arba priimti abu šiuos įsipareigojimus.

Pareiga organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų, susidarančių nuo išleistų į vidaus rinką supakuotų gaminių, tvarkymą jau eilę metų priskirta gamintojams ir importuotojams, tačiau šiuo metu Lietuvoje veikianti pakuočių atliekų tvarkymo sistema leidžia laisvai prekiauti pažymomis, patvirtinančiomis pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą ir leidžiančiomis pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatytomis lengvatomis. Didžioji dalis gamintojų ar importuotojų pažymas perka tik atsižvelgdami į jų kainas, o ne į tai, kiek ir kaip pakuočių atliekų buvo sutvarkyta ir ar iš viso jos buvo sutvarkytos. Taigi ekspertai tokią sistemą, kurioje tvarkymo pažymos yra vieniems prekė, o kitiems - pirkinys, ir vieni nori kuo mažiau mokėti, o kiti - kuo brangiau parduoti, vadina nemotyvuojančia organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų surinkimo, ypač komunalinių atliekų sraute.

Kaip tik komunalinių atliekų sraute pakuočių atliekų tvarkymas yra problematiškiausias, jis daug brangesnis už komercinių (surenkamų ne komunalinių atliekų sraute) pakuočių atliekų sutvarkymą. Pagal šiemet dar galiojančią sistemą, prioritetas finansuojant skiriamas pakuočių atliekų tvarkymui būtent komunalinių atliekų sraute.

"Surinkti ir perdirbti pakuotes, kurios jau pasiekė sąvartynus yra labai brangu. Tačiau žaliavų supirkėjai noriai superka ir išveža komercines pakuočių atliekas, nes jiems šis verslas yra pelningas. Esant laisvai pažymų prekybai dažnai pakanka perdirbti antrines žaliavas, kurios susikaupia perpakavimo metu prekybos vietose, sandėliuose ar gamyboje, pavyzdžiui gofruoto kartono dėžes, polietileno plėvelę, medinius padėklus, metalines juostas. Kol dabartinių įstatymų padiktuota ekonominė logika ignoruoja pakuočių atliekų surinkimą iš namų ūkių ir iš rekreacijos zonų, tol gyventojams lieka tos pačios šiukšlių problemos", - sako Gintaras Varnas, gamintojų ir importuotojų beveik prieš dešimt metų įkurtos organizacijos "Žaliasis taškas" generalinis direktorius.

Atliekų kolektyvus tvarkymas - per organizacijas

Nuo kitų metų Atliekų tvarkymo įstatymo pataisos įtvirtina papildomą prievolę gamintojams ir importuotojams - užtikrinti pakuočių atliekų surinkimo komunalinių atliekų sraute finansavimą kiekvienoje savivaldybėje.

Nuo 2013 m. gamintojai ir importuotojai individualiai gali tvarkyti tik savo reikmėms suvartotą pakuotę, pavyzdžiui gamybos procese naudojamos žaliavos pakuotes. Visą kitą pakuotę, patenkančią į rinką, įmonės turi tvarkyti kolektyviai, t.y. pakuotų prekių gamintojai ir importuotojai privalo tapti organizacijos, turinčios licenciją organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, dalyviais. Gamintojai gali steigti tokią organizaciją arba tapti jau veikiančios organizacijos nariais.

Naujieji atliekų tvarkymą reglamentuojančių įstatymų pakeitimai numato, kad tokių organizacijų skaičius yra ribotas, mat jos turi užimti ne mažiau 25 proc. Lietuvos pakuočių rinkos. Didelius įgaliojimus ir įpareigojimus turinčios gamintojų ir importuotojų organizacijos privalės finansuoti sistemos aptarnavimą ir plėtrą, surinkimo priemonių nupirkimą, jų pastatymą, todėl bus gyvybiškai suinteresuotos pakuočių atliekų tvarkymo efektyvumu, planingumu ir skaidrumu.

Užprogramuota gamintojų ir savivaldybių partnerystė

Organizacijos įsipareigoja sutvarkyti reikiamą pakuočių atliekų kiekį, kad jų nariai būtų atleisti nuo mokesčių (baudų) už teršimą pakuočių atliekomis. Pagal naująją tvarką organizacijai pavedama diegti pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo sistemas savivaldybėse. Taigi jos privalo sudaryti bendradarbiavimo sutartis su visomis 60 savivaldybių arba jų įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas. Taip ketinama užtikrinti gamintojams ir importuotojams Atliekų tvarkymo įstatymu nustatytą prievolę organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taip pat dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

"Organizacijos derasi su savivaldybėmis ir atliekas tvarkančiomis įmonėmis dėl pakuočių atliekų tvarkymo finansavimo, planuoja surenkamų pakuočių atliekų perdirbimo galimybes. Taigi jos užtikrina Vyriausybės nustatytų užduočių vykdymą ir tuo pačiu metu gina kolektyvinį pareigos turėtojų interesą. Taip pat licencijuotos organizacijos paprastai rengia visuomenės švietimo akcijas, organizuoja informacinius renginius įmonėms, atsako už Europos standartų sistemos įdiegimą", - aiškina "Žaliojo taško" vadovas G. Varnas.

Prievolė - ne visiems

Daugiau nei pusė gamintojų ir importuotojų atleidžiami nuo pakuočių tvarkymo finansinės prievolės. Tai gamintojai ir importuotojai, kurie į rinką išleidžia mažiau nei pusę tonos atliekų per metus. Tačiau jų pakuotės sudaro tik 0,5 proc. visų Lietuvos rinkoje išmetamų pakuočių.

"Finansavime liekantis dalyvauti smulkus ir vidutinis verslas turi galimybę naudotis sistema vienodomis sąlygomis kartu su stambiais gamintojais. Tai rodo ir "Žaliojo taško" patirtis: jau beveik dešimt metų veikiančią organizaciją šiuo metu sudaro 30 dalininkų, kurių kiekvienas turi ne daugiau kaip 7 proc. balsų. Todėl bendri visoms įmonėms interesai ginami nediskriminuojant nei vienos įmonės ir nei vienos pakuotės rūšies", - sako G. Varnas.

Organizacijos privalo priimti visus gamintojus ir importuotojus, pageidaujančius į jas stoti ar su jomis pasirašyti sutartis organizacijos nustatytomis ir visiems jos nariams vienodomis sąlygomis dėl pareigų, nurodytų atliekų tvarkymo įstatymuose, delegavimo. Tačiau gamintojas ar importuotoja negali vienu metu tų pačių gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo pavesti daugiau negu vienai organizacijai.

Alternatyvos

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vadovė Vilma Karosienė sako, kad buvo svarstytos trys įstatymo pakeitimo alternatyvos: palikti esamą padėtį - iki šiol galiojusią pažymų sistemą; kurti sistemą, kurioje pakuočių atliekų surinkimą ir tolimesnį jų tvarkymą kartu su visomis Lietuvos savivaldybėmis organizuotų viena gamintojų ir importuotojų organizacija; ir trečioji, pasirinkta alternatyva - rinkoje turėti ne daugiau keturių licencijuotų organizatorių, t.y. pakuočių atliekų surinkimą ir tolimesnį jų tvarkymą kartu su visomis Lietuvos savivaldybėmis organizuoja gamintojų organizacijos, kurių nariai užima ne mažiau kaip 25 proc. pakuočių rinkos. V. Karosienė pažymi, kad keturi organizatoriai yra labiau teorinė prielaida, mat realybėje vargu ar galima rinką pasidalyti lygiomis keturiomis dalimis. Taigi organizatorių, atitinkančių įstatymų reikalavimus, bus mažiau.

Seime taip pat sklandė idėja įvesti visuotinį nustatyto dydžio mokestį supakuotų produktų gamintojams ir importuotojams, o pakuočių atliekų tvarkymą patikėti Valstybei. Tokiu atveju gamintojai ir importuotojai sumokėję mokestį toliau negalėtų dalyvauti lėšų administravime. Buvo skaičiuojama, kad iš visuotinio mokesčio būtų surenkama apie 200 mln. litų kasmet. Tačiau "Žaliojo taško" skaičiavimais, dabartinėms Vyriausybės nustatytoms pakuočių atliekų sutvarkymo užduotims įvykdyti reikėtų kasmet skirti apie 30-35 mln. litų (be 10 mln. litų investicijų į surinkimo priemones kasmet).

Taip pat nepamirštas dar 2008 m. Seimui pateiktas projektas dėl privalomojo užstato vienkartinių gėrimų pakuotėms įvedimo. Šiuo metu egzistuoja užstatas tik daugkartinio panaudojimo stiklo tarai. Tačiau siūlyta užstato sistema, anot ekspertų, yra labai brangi ir per ją būtų sutvarkoma tik 6-7 proc. visų pakuočių atliekų. Likusią dalį tektų surinkti iš komunalinio atliekų srauto.

Pasirinktoji įstatymo pataisų alternatyva remiasi gamintojų atsakomybės principu, kuris plačiai naudojamas daugelyje Europos sąjungos šalių. Pagal jį atsakomybė už pakuočių atliekų tvarkymą yra priskirta gamintojams ir importuotojams, išleidžiantiems į rinką supakuotus gaminius, remiantis įstatymine nuostata "teršėjas moka".

Naujoji tvarka numato, kad gamintojai ar importuotojai, neprisidėję prie kolektyvinio atliekų tvarkymo finansavimo arba jeigu licencijuota organizacija per mokestinius metus neįvykdo Vyriausybės nustatytų užduočių, turi mokėti aplinkos teršimo apmokestintomis pakuočių atliekomis mokesčius (baudas). Mokestis už teršimą pakuočių atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį Lietuvos rinkai patiektą ir nesutvarkytą apmokestinamųjų pakuočių kiekį. Mokestis taikant du kartus didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptam apmokestinamųjų pakuočių kiekiui.