Investicijų į technologijas grąžos vertinimas
2013-04-23 21:51 Peržiūros : 1836 Spausdinti„Investuokite į IT, ne tik išlaidaukite joms" (angl. Invest in IT, not just spend on it) - skelbia JAV konsultacijų bendrovės reklama. Nesutikti sunku - šiuolaikiniame versle investuoti į informacines technologijas tenka net jei įmonės veikla su jomis tiesiogiai ir nesusijusi, tad investicijų į technologijas įmonėje grąžos vertinimas yra būtinas, siekiant efektyvios IT plėtros politikos formavimo bei tikslingo jai skiriamų lėšų panaudojimo [4]. Nors akademinėje bendruomenėje efektyvios investicijų grąžos (angl. return of investment, ROI) skaičiavimo metodikos paieškos ir trunka ne vienerius metus, tyrėjų nuomonės dėl to, kuri iš sukurtų metodikų tikslesnė skiriasi. Šiuo metu egzistuojančius investicijų į technologijas vertinimo metodus galima suskirstyti į tradicinius finansinius, kokybinius bei tikimybės.
Nė vienos grupės investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodai nėra išskiriami kaip universaliausi ar pigiausi - kiekviena metodika turi savitų privalumų ir trūkumų, investicijų grąžos vertinimo kaštai taip pat skiriasi palyginti nedaug. Kaip dažniausiai specializuotoje literatūroje minimą ir plačiausiai taikomą galima išskirti visuotinių nuosavybės kaštų metodiką, priklausančią tradicinių finansinių vertinimo metodų grupei. Nepaisant to, ji nėra visiškai tiksli bei taikytina visiems atvejams.
Tradiciniai finansiniai vertinimo metodai
Tradiciniais finansiniais metodais investicijų į technologijas grąža vertinama remiantis klasikinių finansinių vertinimų normomis, kurios papildomos rizikos vertinimu bei specifiniais parametrais, būdingais informacinių technologijų rinkai. Populiariausi tradiciniai finansiniai investicijų į technologijas vertinimo metodai yra ekonominės pridėtinės vertės, visuotinių nuosavybės kaštų, visuotinio ekonominio poveikio bei greitojo ekonominio pagrindimo.
Ekonominės pridėtinės vertės metodas (angl. Economic Value Added, EVA) apibrėžia, kad investicijų į technologijas grąža įmonėje yra lygi grynajam pelnui be atitinkamo kapitalo išlaidų. Paprasčiau tariant, įmonė, naudojanti IT kapitalą savo reikmėms, už jį turi taip pat mokėti. Vertinant kapitalo išlaidas EVA skatina organizacijų vadovus arba už IT ūkį atsakingus asmenis kontroliuoti ne tik pajamas iš technologijų pritaikymo, bet ir išlaidas jų diegimui. Taikant EVA metodą prieš diegiant naujus technologijomis grįstus verslo valdymo sprendimus būtina įvertinti visas tam būtinas investicijas - pirminį mokėjimą, bendruosius nuosavybės kaštus (priežiūra, mokymas). Investicijos lyginamos su galima nauda, kuri gali pasireikšti išlaidų sumažėjimu arba pajamų padidėjimu. Naudojant EVA metodą galima spręsti ar verta pradėti naujus su technologijų diegimu susijusius projektus įmonėje. EVA vertinimas sąlygoja tai, kad įmonės renkasi mažiau kapitalo sunaudojančius projektus. Šiuo atžvilgiu dažnai pasirenkamas „outsorcingas" - jei žiūrėti į kapitalo išlaidas, jo ekonominė nauda atrodo didelė.
Visuotinių nuosavybės kaštų metodika (angl. Total Cost of Ownership, TCO) orientuota į įmonės patiriamų išlaidų analizę. Ji itin efektyvi ieškant optimalaus išlaidų ir naudos santykio aptarnavimo tipo verslo procesuose. Šią investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodiką 1986 metais sukūrė JAV rinkos tyrimų bendrovė „Gartner". Šiuo metu TCO yra itin populiarus investicijų grąžos vertinimo metodas, plačiai taikomas ne tik technologijas naudojančių įmonių, bet ir kompiuterių, tarnybinių stočių kūrėjų. Manoma, kad dėmesys gaminamos produkcijos TCO kaštų mažinimui lėmė tarnybinių stočių rinkos lyderių verslo sėkmę. TCO metodika leidžia efektyviai kontroliuoti nemažą bendrųjų IT išlaidų dalį, be to, ji sudaro sąlygas ne tik įvertinti daug išlaidas lemiančių veiksnių, bet ir analizuoti siaurą funkcijų sritį. Tačiau TCO neįvertina rizikų ir nesieja IT su įmonės tiesioginiais tikslais. Šiuo metu kuriama išplėsta metodologijos versija „Total Value of Opportunity", kurioje turėtų būti į tai atsižvelgiama. Nepaisant turimų trūkumų, visuotinių nuosavybės kaštų metodika yra šiuo metu populiariausia investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodika. Tai lemia ir dažnas klaidas kuomet ji dėl didelio populiarumo ir literatūros kiekio naudojama ten, kur gerokai labiau tiktų kiti, dažniausiai kokybiniai, investicijų grąžos vertinimo metodai.
Visuotinio ekonominio poveikio metodika (angl. Total Economic Influence, TEI) padeda rasti ryšį tarp su technologijų diegimu susijusios rizikos ir vadinamojo lankstumo, kuris įvertinamas skaičiuojant išlaidas ir gautą naudą bei analizuojant gautus rezultatus [1]. Analizuojant išlaidas technologijų diegimui, gautą naudą bei lankstumą nustatomos šiems trims kriterijams būdingos rizikos. Išlaidos vertinamos beveik taip pat kaip populiariojoje TCO metodikoje - eksploatacinės išlaidos sudedamos su kapitalo sąnaudomis. Dažniausiai TEI taikoma lyginant dvi galimas veiksmų sekas, pavyzdžiui, skirtingų gamintojų grupinio darbo priemonių diegimą.
„Microsoft" sukurta greitojo ekonominio pagrindimo metodika (angl. Rapid Economic Justification, REJ) panašiai kaip ir TEI sujungia TCO išlaidų vertinimą su verslo prioritetais. Jos taikymas sudarytas iš penkių etapų. Prieš jį pradedant reikia turėti verslo perspektyvos įvertinimą, nustatyti suinteresuotus projekto asmenis, įvardyti kritinius sėkmės veiksnius bei pagrindinius našumo rodiklius. Atlikus interviu su suinteresuotais asmenimis identifikuojama, kaip informacinės technologijos daro įtaką įmonės kritiniams sėkmės veiksniams. Po to laukiama nauda palyginama su išlaidomis, įvertinama rizikų tikimybė. REJ metodika labiausiai tinkama pavienių projektų vertinimui, tačiau dažniausiai nenaudojama investicijų į kompleksinius sprendimus grąžai apskaičiuoti.
Tikimybės metodai
Naudojami du investicijų į technologijas grąžos vertinimo tikimybės metodai - taikomosios informacijos ekonomika ir vadinamasis realių pasirinkimų vertinimo būdas. Šie metodai yra matematinių ir statistinių savybių turintys modeliai, kuriuose technologijų diegimo rizika vertinama remiantis tikimybių teorija.
Taikomosios informacijos ekonomikos (angl. Applied Information Economics, AIE) metodas dažniausiai taikomas kaip alternatyva TEI ir REJ metodams, vadovaujantis kuriais tenka subjektyviai vertinti diegimo rizikas. Jį sukūrė Douglas Hubbart‘as siekdamas rasti būdą iš anksto įvertinti nežinomus technologijų diegimo padarinius. Jo nuomone, IT projektams būdingas tam tikras pasikartojimas, t.y. jų rizikas galima vertinti naudojant draudiminių įvykių rizikų vertinimo metodikas. Tai nėra esminis AIE metodikos komponentas, tačiau jis laikomas neatskiriama jos dalimi. Iš visų investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodikų AIE yra labiausiai skaitmenizuota, tačiau populiarumo jai stinga. Kliūva didelis taikant šį metodą gautų išvadų subjektyvumas, kuris atspindi daugiau vieno konsultanto nuomonę, nei objektyvią situaciją. Visgi AIE kartais naudojamas kaip antrinis investicijų grąžos vertinimo būdas sudėtinguose ir brangiuose projektuose. Tokiais atvejais tikimybių ir statistinių metodikų naudojimas gali būti itin efektyvus rizikų vertinimo būdas.
Antroji tikimybėmis grįsta investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodika yra subalansuotas realių pasirinkimų vertinimo būdas (angl. Real Options Valuation, ROV). Jis yra kilęs iš Nobelio premiją pelniusios Black-Schole metodikos, kurios pagrindas - skaitinis lankstumo vertinimas. Black-Schole metodika buvo taikoma gamybos planavime, lizinge, įmonių susijungimams ir susiliejimas vertinti. Jos pritaikymas technologijų vertinimui grįstas infrastruktūrinių technologijų lankstymu rodiklių įvertinimu. ROV taikymo šalininkai teigia, kad būtent infrastruktūra lemia verslo sprendimus ir rezultatus po technologijos įdiegimo. Taikant ROV investicijų į technologijas grąžai skaičiuoti remiamasi tuo, kokį lankstumą įmonei suteikia IT projektas. Kuklūs finansiniai tiesioginės investicijų naudos rodikliai gali būti ignoruojami jei tik jie lemia didesnį lankstumą. Taigi, ROV metodikos atžvilgiu vertingos yra tos technologijos ir sprendimai, kurie gali būti lengvai plečiami ar keičiami. Akademinės kilmės ROV metodas neretai naudojamas kaip vienas iš investicijų į technologijas vertinimo būdų, tačiau retai taikomas atskirai. Jis geriausiai tinka ten, kur sudėtinga naudoti standartinius metodus dėl didelių neapibrėžtumų bei kuomet svarbu ne tiesioginė investicijų grąža, o jų suteiktas sprendimų lankstumas [1].
Kokybiniai metodai
Šie metodai vertina investicijų į technologijas grąžą naudojant subjektyvius kokybės matavimus. Taikant juos norima nustatyti subjektyvią procesų, darbuotojų vertę. Šiuo metu naudojami keturi kokybiniai investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodai - subalansuota rodiklių sistema, portfelio valdymas, informacijos ekonomika bei IT rodiklių sistema.
Taikyti subalansuotos rodiklių sistemos metodą (angl. Balanced Scorecard, BS) pirmą kartą 1992 metais David‘as Norton‘as ir Robert‘as Kaplan‘as. Mokslininkai siūlė tradicinius finansinius investicijų grąžos vertinimo metodus sieti su veiklos rodikliais. Tai darant turėtų atsirasti galimybė taikant tam tikras taisykles įvertinti tokius sunkiai vertinamus dalykus kaip darbuotojų ir klientų pasitenkinimas, sistemų veiksmingumas, inovacija. Taikant BS metodą vadovai prašomi remiantis verslo strategija įvertinti finansinę, mokymosi, augimo, vidinių procesų kokybės, kliento pasitenkinimo ir kitas dimensijas. Vienu iš BS metodikos privalumų dažnai nurodoma galimybė neapčiuopiamus dalykus įvertinti skaitinėmis reikšmėmis, kuria mielai naudojasi įmonių vadovai. Taikant BS svarbu rasti bei susieti įmonės strateginio plano priežastis ir padarinius. Tik tai padarius galima tinkamai parinkti remiantis juo vertintinas dimensijas ir išvengti įtakos verslo sėkmei nedarančių dalykų vertinimo. Manoma, kad BS metodikos naudojimas pats savaime neužtikrina efektyvaus investicijų į technologijas grąžos įvertinimo, tačiau susieja įmonės verslo tikslus su technologijų taikymu bei koreguoja jos raidą sėkmės link. IT procesai ir projektai taikant BS vertinimo metodą gali būti susieti su įmonės tikslais bei nukreipti taip, kad turėtų maksimalų teigiamą poveikį jai siekiant verslo tikslų [2].
Portfelių valdymo (angl. Portfolio Management) metodo esmė yra įmonės IT padalinį ir jo vykdomus projektus vertinti ne kaip patiriamas išlaidas, o kaip investicijas. Atitinkamai keičiasi ir IT padalinio darbas - jo vadovas turi nuolat prižiūrėti esamus investicinius projektus bei vertinti naujus atsižvelgdamas į jų diegimui reikalingas išlaidas, galimą naudą bei rizikas. Akcijų portfeliai dažniausiai formuojami paskirstant rizikas taip, kad galimų nesėkmių atveju kuo mažiau nukentėtų bendra portfelio vertė. Tas pats principas taikant portfelių valdymo metodą naudojamas ir technologijų projektams - IT skyriaus vadovas turi įvertinti jų rizikas jei atitinkamai skirstyti lėšas. Technologinius projektus vertinant kaip investicijas jie skirstomi į plečiančius, palaikančius arba keičiančius verslą. Verslą palaikančio tipo projektai mažai rizikingi, bet ir nelabai naudingi. Plečiantys projektai yra gana rizikingi, tačiau jų duodama nauda jau verta dėmesio. Verslą keičiančių IT projektų vykdymas susijęs su didžiausia rizika, tačiau pasiteisinus gali duoti daugiausiai naudos. Portfelio valdymo metodika sunkiai prigyja konservatyviose organizacijose, kurioms svetimas požiūris į IT projektus kaip į investicijas. Jos susiduria su verslo filosofijos adaptacijos problemomis ir neretai nesugeba efektyviai taikyti portfelių valdymo metodo investicijų į technologijas grąžai apskaičiuoti [3].
Informacijos ekonomikos metodo (angl. Information Economics, IE) esmė - surinkti ir susisteminti verslo vadovų nuomones bei remiantis gautais rezultatais teikti pirmenybę tiems projektams, kurie vertintini kaip naudingi įmonei. Taikant IE metodiką įmonės padalinių vadovai surašo 10 technologinių projektų vertinimo kriterijų bei nurodo jų reikmės bei rizikos dydžius. Kiekvienas padalinys neretai nurodo skirtingus kriterijus, tad iš bendros masės atrenkami tie, kurie aktualūs esamiems įmonės prioritetams. Jais remiantis ir vertinami esami IT projektai, na o vertinimo rezultatai naudojami sprendžiant, kuriuos projektus vykdyti bei kuriems teikti prioritetą. Ryškiausias IE metodikos trūkumas yra didelis subjektyvumas įvertinant projektų vertinimo kriterijus. Tačiau ji patogi kuomet sprendžiama, kuria kryptimi nukreipti ribotą IT biudžetą, kurių technologijų diegimas esamu momentu yra svarbesnis.
IT rodiklių sistemos metodiką (angl. IT Scoreboard) sukūrė Michael‘as Bitterman‘as. Taikydamas subalansuotos rodiklių sistemos metodą jis pastebėjo, kad ji dažnai netinka realios IT projektų vertinimo sąlygoms. Subalansuotos rodiklių sistemos metode naudojami matai „žinios" ir „augimas", Bitterman‘o nuomone, visiškai netinka IT projektų ir technologijų vertinimui. Be to, subalansuotos rodiklių sistemos metodo naudojimas sietinas su įmonės strategija, nors dažniau IT skyrius yra taktinius veiksmus atliekantis padalinys. Bitterman‘as pasiūlė vertinant investicijų į technologijas bei IT projektus grąžą naudoti verslo augimo, našumo, kokybės ir sprendimų priėmimo matus, nes tai esą yra sritys, kuriose technologijų diegimas gali duoti daugiausiai naudos.
Investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodų taikymo problemos
Apžvelgus investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodus matyti, kad jie nėra tiesiogiai susiję su tuo, kokios technologijos vertinamos - juos galima naudoti ir laidinėms, ir bevielėms technologijoms bei IT projektams apskritai. Nepaisant to, dažnai įmonės investicijų į technologijas grąžą vertina itin vangiai. Tai gali sąlygoti šie veiksniai:
1) Pasirinkimo problema - sudėtinga pasirinkti tinkamiausią konkrečiam atvejui investicijų grąžos vertinimo metodą ar metodų derinį. Dažniausiai įmonėje nėra kvalifikuotų investicijų į technologijas grąžos vertinimą galinčių atlikti darbuotojų, tad reikalinga profesionali specialistų pagalba, kuri brangiai kainuoja;
2) Skirtingi rezultatai - taikant skirtingus investicijų grąžos vertinimo metodus galimi skirtingi analizės rezultatai, taigi, vienareikšmiško atsakymo į klausimą ar verta diegti technologijas galima ir negauti;
3) Didelė trukmė - beveik visų investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodikų diegimas įmonėje trunka du mėnesius ar ilgiau. Jei buhalterinė apskaita vedama atmestinai, kai kurių metodikų diegimas gali trukti iki kelių metų;
4) Didelė kaina - investicijų į technologijas grąžos vertinimas net nedidelėms įmonėms daug kainuoja. Mažų įmonių atveju grąžos vertinimo kaštai gali nesunkiai viršyti visą IT skyriaus biudžetą ar technologijos diegimo išlaidas. Investicijos į bevielių technologijų diegimą dažniausiai nėra didelės, tad jų grąžos vertinimas gali neapsimokėti. Įmonės mieliau imasi vertinti didelių projektų diegimo išlaidų grąžą, nes tokiu atveju galima tikėtis, kad gauta nauda viršys į projekto vertinimą investuotas lėšas;
5) Sunku įvertinti - investicijų į technologijas grąžą įvertinti itin sunku, nes jų diegimas dažniausiai paliečia itin daug įmonės veiklos sričių bei įtakoja didelius informacijos srautų pokyčius įmonės viduje.
Galima daryti išvada, kad efektyvų investicijų į technologijas grąžos vertinimą lemia grupė veiksnių, tarp kurių itin didelę svarbą turi technologijoms skiriamo biudžeto dydis, personalo kompetencija. Tik tinkamai apmokytas aukštos kvalifikacijos personalas gali atlikti objektyvų investicijų į technologijas vertinimą vienu ar keliais būdais, be to, šiam procesui būtina, kad atlikti vertinimą būtų vertą - jei bendrovės biudžete technologijoms numatytos simbolinės lėšos, imtis vertinti investicijų į jas naudą neverta. Taigi, ROI skaičiavimas tikslingas tik tuomet, kuomet joms skiriamų lėšų suma viršija maždaug vieną šimtą tūkstančių litų - tik tokiu atveju galima tikėtis, kad projekto kaštai neviršys jo naudos vertinimo išlaidų.
Orientacinės investicijų į technologijas grąžos vertinimo metodikų diegimo trukmės ir kainos
|
Diegimo trukmė |
Diegimo išlaidos |
Tradiciniai finansiniai vertinimo metodai |
||
Visuotinių nuosavybės kaštų metodika |
8-16 savaičių |
100-150 tūkst. litų |
Ekonominės pridėtinės vertės metodas |
8-20 savaičių |
Nuo 100 tūkst. litų |
Visuotinio ekonominio poveikio metodika |
1-8 savaitės |
60-120 tūkst. litų |
Greitojo ekonominio pagrindimo metodika |
12-20 savaičių |
60-240 tūkst. litų |
Tikimybės metodai |
||
Taikomosios informacijos ekonomikos | 8-20 savaičių | 60-200 tūkst. litų |
Realių pasirinkimų vertinimo būdas |
10-18 savaičių |
Apie 200 tūkst. litų |
Kokybiniai metodai |
||
Subalansuotos rodiklių sistemos metodas | 12 savaičių | Apie 200 tūkst. litų |
Portfelių valdymo metodas | 12-24 savaitės | Nuo 500 tūkst. litų |
Informacijos ekonomikos metodas | 6-8 savaitės | Nuo 200 tūkst. litų |
IT rodiklių sistemos metodiką | 6-8 savaitės | Nuo 250 tūkst. litų. |
Bibliografinės nuorodos
- 1. Konsultacijos vadovui: informacijos technologijos. [Lietuva]: Verslo žinios, 2004, Vilnius. Laikraščio priedas.
- 2. KAPLAN R. S., NORTON D. P.; The Balanced Scorecard: Translating Strategy into Action. Harvard Business School Press, 1996. ISBN 0875846513.
- 3. KAPLAN R. S., NORTON D. P.; Using the Balanced Scorecard as a Strategic Management System. [JAV]: Harvard Business Review, 2006.
- 4. BRAZAITIS Z., BRAZAITIENĖ T.; Verslo vadybos informacinės sistemos. [Lietuva]: Pradai, 1998. ISBN 9986-776-67-8: 13.00.
Vygintas Kunigėnas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!