Kaip atsirado kaklaraiščiai

"Saugo mus Dievas nuo maro, bado ir kroatų": Kroatų dalyvavimas Trisdešimties metų kare ir kaip atsirado kaklaraištis

XVII amžius buvo gausus didelio masto istorinių įvykių. Tai buvo laikotarpis, kai Europa virte virė dėl religinių ir politinių konfliktų. Trisdešimties metų karas, vykęs nuo 1618 iki 1648 metų, buvo viena didžiausių ir kruviniausių religinių kovų Europoje. Šis karas prasidėjo Vokietijoje dėl religinių ir politinių prieštaravimų tarp katalikų ir protestantų, bet greitai peraugo į Europą apėmusį konfliktą. Konfliktą pakurstė įvairios istorinės priežastys, tarp jų ir Martyno Liuterio 1517 m. paskelbti „95 tezių“ reikalavimai reformuoti Katalikų bažnyčią. Taip prasidėjo Reformacija, sukėlusi ilgalaikius religinius nesutarimus Vakarų Europoje.

Prieš prasidedant karui, jėgos buvo pasiskirsčiusios taip: vienoje pusėje buvo katalikų palaikomi Habsburgai (su ispanų ir austrų šakomis), kontroliavę Ispaniją, Portugaliją bei centrinės ir rytų Europos dalis, įskaitant Kroatiją. Prie jų prisidėjo Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kai kurie Vokietijos kunigaikštystės bei popiežiaus valdos Italijoje. Jiems priešinosi Prancūzija, Švedija, Danija, protestantų Vokietijos kunigaikštystės, Transilvanija, Venecija, Savojos kunigaikštystė ir Olandija. Skirtingais karo etapais kai kurios šalys keitė puses, tačiau Kroatijos kariai nuolat liko Habsburgų pusėje, kaip ištikimi sąjungininkai.

Kroatų dalyvavimas šiame kare išryškėjo jau 1619 metais. Austrijos imperatorius Ferdinandas II įsakė kroatų banui (valdytojui) Nikolai Frankopanui suburti kariuomenę ir prisijungti prie generolo Šarlio Bounaventure de Longevalio kariuomenės Čekijoje, kur jie kovojo su vietos protestantais. Kroatų kariai pirmajame mūšyje prie Sablatės įveikė vokiečių grafą Mansonfeldą. Vėliau jie, priklausydami pėstininkų ir lengvosios kavalerijos padaliniams, tapo garsūs dėl savo narsa ir vadovaujami grafų Johano Ludvigo Hektoro fon Izolanio ir Albrechto fon Valenšteino.

Per 1623 m. mūšį prie Heidelbergo kroatų raiteliai sugebėjo persikelti per Nekaro upę ir užklupti priešininkus. Jie tapo žinomi už neįtikėtinus įgūdžius ir nepalaužiamą kovos dvasią. Kroatų kariai taip pat dalyvavo Magdeburgo mūšyje 1631 m., kur pirmieji įsiveržė į miestą. Šis ir kiti jų drąsūs poelgiai leido sukurti kroatų „nenugalimų karių“ įvaizdį. Net pralaimėtame Braitentfeldo mūšyje 1631 m. kroatų kavalerija sugebėjo įveikti du Saksonijos pėstininkų pulkus ir liko vienintelis nepanaikintas katalikų dalinys.

Kroatų įvaizdį kare formavo ne tik jų koviniai pasiekimai, bet ir išskirtinė išvaizda. Švedijos karalius Gustavas Adolfas II apibūdino kroatų karius kaip iš tolo pastebimus dėl jų ryškiai raudonų apsiaustų ir kepurių. Jų apranga dažnai būdavo dekoruota sidabro ir aukso siūlais, pistoletais ir diržais, kuriuos jie dėvėjo aplink juosmenį. Viena iš labiausiai pastebimų jų aprangos detalių buvo kaklą juosiantis raištis, kuris saugojo nuo dulkių ir prakaito bei tarnavo kaip priemonė žaizdoms perrišti. Šis raištis ilgainiui tapo žinomas kaip „kaklaraištis“.

Deja, kroatai įgijo ir žiaurių karių reputaciją. Įžymus Magdeburgo miestas, vienas protestantizmo centrų Vokietijoje, buvo visiškai sugriautas ir sudegintas. Apie tai Europoje sklido istorijos, vaizduojančios kroatus kaip negailestingus karius. Būtent Trisdešimties metų karo metu, pasitelkiant tuomet pradėjusį plisti knygų spausdinimą, vyko pirmosios informacinės kovos, kuriose abi pusės perdėtai vaizdavo savo priešininkų žiaurumus.

Iki šiol išliko legenda apie Magdeburgo katedros sienoje tariamai išgraviruotą užrašą: „Saugo mus Dievas nuo maro, bado ir kroatų.“ Šią citatą kai kurie istorikai vadina XX a. išgalvota „četnikų pasaka“, priskiriama serbų istorikui ir politiniam veikėjui Lazo Kostičiui. Nepaisant to, šis įrašas simbolizuoja kroatų įvaizdį kare – kaip ištikimus, tačiau negailestingus karius, palikusius ryškų pėdsaką Europos istorijoje ir kultūroje, tarp kitų dalykų – net ir vyriškosios mados kaklaraištį.