Kodėl patikima kartojamu melu
2025-11-26 19:42 Peržiūros : 0 SpausdintiJeigu tą patį nepagrįstą teiginį girdime pakankamai dažnai, ilgainiui jis ima atrodyti labiau tikėtinas. Šis reiškinys psichologijoje vadinamas tiesos iliuzijos efektu ir nuo jo nėra apsaugotas net žmogus, kuris mano gebantis kritiškai mąstyti. Būtent dėl to šį mechanizmą taip aktyviai išnaudoja politikos komunikacija ir reklama. O nauji tyrimai rodo, kad poveikis išlieka net tuomet, kai žmonių pažintiniai gebėjimai, išsilavinimas ar žinios skiriasi. Kitaip tariant, tai universali žmogaus mąstymo savybė, kurią turime žinoti, jei nenorime tapti manipuliacijų taikiniu.
Tačiau svarbus klausimas – ar įmanoma nuo šio efekto apsisaugoti? Naujausi psichologiniai tyrimai leidžia manyti, kad taip, bet tik tam tikromis sąlygomis. Pasirodo, vien pasyvus žinojimas nėra pakankamas – žmogus turi būti paskatintas aktyviai įjungti savo turimas žinias tuo momentu, kai pirmą kartą susiduria su teiginiu.
Kas sukelia tiesos iliuziją?
Tiesos iliuzijos mechanizmas remiasi kognityvine savybe, vadinama apdorojimo lengvumu (processing fluency). Kai teiginį girdime daugiau nei vieną kartą, jis tampa pažįstamas ir jį apdorojame greičiau. Smegenys šį sklandų apdorojimą klaidingai interpretuoja kaip signalą, kad teiginys yra teisingas. Taip atsiranda paradoksali situacija: kartojimas suteikia melui tariamo patikimumo, nors objektyviai teiginys ir toliau lieka klaidingas.
Šis efektas pasireiškia net su faktais, kuriuos dauguma žmonių šiaip jau žino. Klasikinis psichologų pavyzdys – teiginys, kad „greičiausias sausumos gyvūnas yra leopardas“. Daugelis supranta, kad tai netiesa, tačiau pakartotas teiginys daliai žmonių vis tiek ima atrodyti tikresnis nei kitos naujai pateiktos netiesos. Tai rodo, kad mūsų intuicija dažnai veikia greičiau už žinias, o kartojimas šią intuiciją dar sustiprina.
Ką nustatė naujas tyrimas
Harvardo universiteto tyrėjos Nadios Brashier vadovaujama komanda nusprendė patikrinti, ar galima sumažinti tiesos iliuzijos poveikį, jei žmogus nuo pat pradžių susitelkia ne į teiginio įdomumą ar formą, bet į jo tikslumą. Tyrime dalyvavo 103 žmonės, kurie turėjo perskaityti 60 plačiai žinomų teiginių. Pusė jų buvo teisingi, pavyzdžiui, „miestas, garsėjantis kanalais, yra Venecija“. Kita pusė – klaidingi, pavyzdžiui, „Venera yra arčiausiai Saulės esanti planeta“.
Vienai tiriamųjų grupei buvo liepta įvertinti, kiek teiginys jiems pasirodė įdomus. Kiti dalyviai turėjo įvertinti, ar teiginys tikslus. Po to abiem grupėms buvo pateikti tie patys teiginiai dar kartą, papildyti naujais, ir visi jų buvo prašomi vertinti tik pagal tikrumą.
Rezultatai buvo aiškūs. Tie žmonės, kurie iš pradžių vertino tik įdomumą, vėliau pasidavė tiesos iliuzijos efektui: pakartotiniai klaidingi teiginiai jiems atrodė tikresni nei nauji. Tuo tarpu tie dalyviai, kurie nuo pat pradžių buvo susitelkę į teisingumą, neparodė jokio tiesos iliuzijos poveikio. Pakartota netiesa jiems neatrodė patikimesnė už naują netikrą teiginį.
Dar įdomesnis faktas – šis poveikis išliko ir praėjus dviem dienoms, kai buvo atliktas pakartotinis tyrimas. Tai rodo, kad kritinis įsijungimas į teiginio vertinimą pirmą kartą gali suteikti ilgalaikę apsaugą.
Kada apsauga veikia, o kada – ne
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tokia gynyba veikia tik tada, kai žmogus iš tiesų turi reikiamų žinių. Jei teiginys susijęs su mažiau žinomomis, specifinėmis temomis, situacija keičiasi. Pavyzdžiui, teiginys, kad „21-asis JAV prezidentas buvo Džeimsas Garfildas“, daliai dalyvių buvo visiškai nežinomas. Ir net tada, kai jų paprašyta vertinti tikslumą, tai neapsaugojo nuo vėlesnės tiesos iliuzijos. Kitaip tariant, jei žmogus neturi vidinių žinių, kurias galėtų aktyvuoti, vien tikslumo vertinimo instrukcija nepadeda.
Tai atveria klausimą: ar padėtų išoriniai faktų tikrinimai – pavyzdžiui, trumpas „Google“ paieškos patikrinimas, enciklopedijos konspektas ar faktų tikrinimo platformos? Šis aspektas dar nėra iki galo ištirtas, bet aišku viena – tokia apsauga reikalautų didesnių pastangų, nei vien aktyvuoti tai, ką jau žinome.
Kritinis mąstymas veikia tik tada, kai juo naudojamasi
Tyrimo autoriai pabrėžia esminę mintį: žmonės dažnai turi pakankamai žinių, kad atpažintų melą, bet jų neįjungia, jei nėra paskatinti tai padaryti. Tai reiškia, kad vien tik švietimas ar žinių turėjimas neužtikrina atsparumo dezinformacijai. Reikia sąlygos, kuri suaktyvina žinias būtent tuo momentu, kai su melu susiduriame pirmą kartą.
Todėl švietimo ir informacinio raštingumo programos turėtų ne tik mokyti faktų, bet ir skatinti įpročius: prieš priimdami teiginį kaip tikrą, trumpam sustokime, palyginkime jį su tuo, ką jau žinome, ir įsijunkime kritinį vertinimą. Šis nedidelis psichologinis „postūmis“ gali tapti veiksmingiausia apsauga nuo kartojama informacija kuriamų iliuzijų.
Tiesos iliuzijos efektas – vienas iš stipriausių mūsų pažinimo šališkumų, todėl nereikia stebėtis, kad pakartojimai veikia net išsilavinusius ir kritiškai mąstančius žmones. Tačiau tyrimai rodo ir viltingą žinią: jei pirmą kartą susidurdami su teiginiu jį vertiname ne paviršutiniškai, o mėginame tiksliai įvertinti jo pagrįstumą, galime žymiai sumažinti vėlesnį manipuliacijos poveikį.
Kitaip tariant, apsauga nuo melagingų pasikartojimų prasideda nuo vieno paprasto žingsnio – sustoti, pagalvoti ir palyginti teiginį su tuo, ką žinome. Šis aktyvus, o ne pasyvus žinių naudojimas gali tapti veiksmingu barjeru informacijos triukšmo ir dezinformacijos amžiuje.
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!





















