Kaip mąsto turtingieji?

Šveicarų sociologai atliko įdomų tyrimą apie šalies turtingųjų gyvenimo būdą, jų mąstymą, taip pat socialinę atskirtį, kuri nemažėja.

Vienas iš dešimties pasaulio milijardierių gyvena Šveicarijoje; 210,7 tūkst. žmonių turi daugiau nei 1 mln. JAV dolerių (990 tūkst. Šveicarijos frankų). Bet kas šiems žmones leidžia suktis?

Bazelio universiteto sociologų komanda stebėjo šalies turtinguosius, kad sužinotų apie jų valdžią, ryšius su visuomene bei atotrūkį nuo vargšų.

Pasak Bazelio universiteto sociologijos profesoriaus Uelio Mioderio bei kitų dviejų jo komandos narių Sarah'os Schilliger ir Ganaga Jey Aratnam, žmogus turi turėti sąskaitoje bent 30 mln. Šveicarijos frankų, kad būtų laikomas turtingu ir bent 100 mln., kad būtų laikomas superturtingu. Jų neseniai išleistoje knygoje "Kaip mąsto ir elgiasi turtingieji" ("How the rich think and act") apžvelgiama, kas tie žmonės ir kaip jie gyvena, svarstoma turto svarba visuomenei ir ekonomikai. Rinkdama medžiagą komanda ėmė interviu iš pasiturinčių žmonių ir stebėjo jų gyvenimo būdą, įskaitant į kokias mokyklas siunčia savo vaikus bei ką veikia laisvalaikiu. Jie taip pat kalbėjo su ekspertais ir kitais asmenimis, susiduriančiais su turtingaisiais. Buvo išanalizuoti moksliniai duomenys ir žiniasklaidos pranešimai.

Tyrimas patvirtino, kad turtas ir valdžia eina koja kojon. "Turėti kapitalą reiškia turėti valdžią." Tačiau turtingieji nebūtinai turi valdžią Šveicarijoje, nors šiuo metu vyriausybėje yra superturtingas asmuo - Johannas Schneideris-Ammannas (mechaninės inžinerijos kompanijos milijonierius).

Tyrimas parodė, kad valdžia įgyvendinama per ryšius, labai konkrečia kryptimi, naudinga turtingiesiems.

Turtuoliai ir beturčiai

Turtas Šveicarijoje yra labai koncentruotas: 3 proc. gyventojų sukaupę tiek pat turto, kiek visi kiti 97 proc. kartu sudėjus. Taigi nedidelė mažuma turi naudos dėl Paveldėjimo įstatymo (kuris yra kantoninis ir dažniausiai atleidžia tiesioginius paveldėtojus nuo mokesčių) ir dėl mažų turto grynosios vertės mokesčių.

Kaip tokie sprendimai prasprūsta pro balsadėžes, negi visi Šveicarijos piliečiai už juos balsuoja? Sociologijos profesoriui U.Mioderiui tai įdomus klausimas: "Daugelis turtingųjų manęs klausė to paties: kodėl dauguma piliečių nori atsikratyti paveldimo turto mokesčio, kuris galėtų padėti 80 proc. Šveicarijos gyventojų?"

Regis, žmonės tikisi, kad jei turtingiesiems gerai seksis, nubyrės trupinių ir kitai visuomenės daliai. Žmonės jaučiasi taip, lyg galėtų iš indų plovėjo tapti milijonieriumi. Tai visuomenės akyse turtams suteikia milžinišką reikšmę. Socialinė nelygybė pateisinama, nors tai sunkiai suprantama sociologams.

Klišės nėra

Šveicarija - turtinga valstybė, nors ir neturi gamtinių išteklių. Tačiau ar jos turtus lemia šveicarų punktualumas, darbštumas ir kuklumas, kaip byloja klišė?

"Istoriškai kalbant, Šveicarija, nors ir neturėjusi kolonijinės valdžios, tapo turtinga būtent per kolonializmą", - sakė S.Schillinger. Daugelis šveicarų įgijo turtus panaudodami Pietų pusrutulio išteklius.

Neutralumas taip pat suvaidino savo vaidmenį. "Kaip šalis, dažniausiai nesivelianti į konfliktus, ji ir toliau didino savo turtą visai kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietija." Tai, kad daugelis tarptautinių įmonių, tokių kaip "Nestle" arba "Novartis", įsikūrusios Šveicarijoje, taip pat prie to prisideda. Pasak sociologų, Šveicarija gali būti laikoma viena didžiausių globalizacijos spekuliančių.

Tačiau globalizacija ne visiems yra "auksinė žuvelė". Nuo 1970 metų vidurio atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų kasmet augo, nors socialinės gerovės išlaidos, atrodė, taip pat didėjo.

Didžiulis atotrūkis

"Išlaidos išaugo tik absoliutiniais skaičiais, - pabrėžė U.Mioderis. - Jei lygintume bendrojo vidaus produkto skaičius, kur kas didesnes pinigų sumas, deja, pamatytumėme, kad nuo 2004 metų išlaidos sumažėjo." Sumos, išleistos socialinei apsaugai, jau dabar gana mažos, nors, palyginti su kitomis valstybėmis, Šveicarija turi gerą socialinės rūpybos sistemą. Tačiau sistema atsilieka nuo socialinių pokyčių. Ji priderinta prie vadinamosios branduolinės šeimos, prie darbo visą dieną ir visą gyvenimą. Šios prielaidos tampa vis mažiau ir mažiau aktualios. Todėl vis daugiau žmonių tampa vis sunkiau gyventi.

Tyrimas pateikia siūlymų, kaip spręsti problemą, įskaitant progresinius turto ir paveldėjimo mokesčius. Rekomenduojama, pavyzdžiui, atlyginimus didinti tiems, kurie gauna mažesnes pajamas.

Pasak U.Mioderio, norint panaikinti atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų, reikia daug padaryti, o tai sudėtinga visuomenei. "Kiek turto gali visuomenė sukaupti, jei ir toliau liks tokia vienpusiška?" - klausė jis.

Vertė Kristupas VASILIAUSKAS