Kodėl svetimas problemas lengviau spręsti nei savo

Saliamono paradoksas - tai psichologinis reiškinys, kai žmogus geba racionaliai, blaiviai ir strategiškai mąstyti, kai reikia padėti kitiems priimti sprendimus, tačiau pats, susidūręs su asmeninėmis problemomis, dažnai pasimeta, vadovaujasi emocijomis ir elgiasi neapgalvotai. Nors iš šono atrodo, kad sprendimas akivaizdus, asmeniškai įsivėlus į situaciją, galva tarytum užtemsta.

Kodėl šis reiškinys vadinamas Saliamono paradoksu?

Psichologai, tyrinėję šį fenomeną, ilgą laiką neturėjo jam tinkamo pavadinimo. Galiausiai jie prisiminė vieną iš žymiausių istorinių figūrų - karalių Saliamoną. Legenda pasakoja, kad pas jį kartą atėjo dvi moterys, abi tvirtinusios, kad tas pats kūdikis yra jų vaikas. Kai įrodyti tiesą nepavyko, Saliamonas suvaidino ketinimą perpjauti vaiką pusiau, kad kiekviena moteris gautų „po pusę". Tikroji motina, norėdama išsaugoti kūdikio gyvybę, atsisakė savo pretenzijų, o Saliamonas, remdamasis šiuo emociniu sprendimu, ir nustatė, kuri yra tikroji motina. Tai tapo simboliu išminties ir racionalumo.

Tačiau Saliamono gyvenimo pabaiga buvo kitokia - jis iššvaistė valstybės turtus, prarado Dievo palankumą ir jo sprendimai atvedė Izraelį prie skilimo į dvi dalis. Šis istorinis kontrastas tarp gebėjimo teisingai spręsti kitų problemas ir nesėkmių tvarkantis su savo asmeniniais reikalais tapo puikiu pavyzdžiu psichologiniam reiškiniui pavadinti.

Kodėl lengviau spręsti kitų problemas nei savas

Kad suprastume, kodėl mūsų racionalumas išsijungia, kai kalbama apie mūsų pačių gyvenimą, mokslininkai atliko daug eksperimentų. Viename iš jų dalyviams buvo pateiktos sudėtingos situacijos, kuriose jie turėjo patarti „kažkam kitam". Beveik visi pateikdavo logiškus, struktūruotus, argumentuotus sprendimus, numatydavo galimus scenarijus, rizikas ir pasekmes. Tačiau vos tik jie būdavo paprašyti išanalizuoti ir nuspręsti savo asmeninės situacijos klausimu - kildavo sumaištis, nerimas, dvejonės.

Tyrimų metu nustatyta, kad kai žmogus sprendžia svetimą problemą, aktyvuojasi priekinė smegenų žievė, atsakinga už analitinį, „šaltą" mąstymą. Tačiau kai problema susijusi su pačiu žmogumi - situaciją perima migdolinis kūnas (amygdala), kuris atsakingas už emocijas, instinktus ir savisaugą. Tokiu atveju smegenys perjungia režimą: iš analitinio - į išgyvenimo.

Mąstymas ima vykti pagal principą: kovoti, bėgti ar slėptis. Tai reiškia, kad sprendimai nebesiremia racionalumu - juos diktuoja baimė, nerimas, pyktis, gėda ar kiti vidiniai impulsai. Dėl to žmonės vėliau patys sau atrodo kvaili: „Kodėl aš taip padariau? Juk buvo aišku, kad reikėjo kitaip!"

Šią būseną gerai atspindi lietuviška frazė „visi po laiko gudrūs". Ji puikiai iliustruoja Saliamono paradokso esmę - kito žmogaus situacijoje viskas atrodo paprasta ir aišku, bet kai esi pats viduje, tampi savo emocijų įkaitu.

Kodėl lengviau patarti kitiems nei sau

Be neurologinių aspektų, Saliamono paradoksas paaiškinamas ir psichologiškai. Kai mums kas nors pasipasakoja apie savo problemą, mes gauname tik bendrus faktus, filtruotą informaciją. Pavyzdžiui:

Draugas pasakoja, kad nori išeiti iš darbo - jam per mažai moka, darbas kelia stresą, o jis turi santaupų, todėl galėtų sau leisti pailsėti. Mes greitai darome išvadą - „mestas tą darbą, jis tave naikina!". Ir mums atrodo, kad patarimas logiškas.

Tačiau draugas nepaminėjo, kad jo žmona nenori, jog jis išeitų iš darbo, nes bijo nestabilumo. Ir nors finansiškai situacija nėra pavojinga, šeimoje gali kilti įtampa. Draugas žino visą šį kontekstą, o mes - ne. Mums sprendimas aiškus, jam - emocijų ir atsakomybės raizginys.

Kitas pavyzdys - iracionalus elgesys. Žmogus, kuris pralošia pusę algos lošimo automatuose, žino, kad reikia sustoti. Bet jis nori „atsilošti", nes negali priimti nuostolių. Iš šalies visi mato, kad tai kvaila. Bet pačiam žmogui tai atrodo vienintelė išeitis. Psichika, bijodama pripažinti nesėkmę, priverčia jį rizikuoti dar labiau.

Panašiai ir su lieknėjimu. Visi žino, kaip reikia elgtis: mažinti cukraus vartojimą, daugiau judėti, valgyti subalansuotai. Patarti kitiems - nesunku. Bet kai pats stovi prie bandelių lentynos parduotuvėje, racionalumas išgaruoja. Tu žinai, ką reikia daryti, bet negali priversti savęs tai padaryti.

Ką galime padaryti: trys pagrindinės išvados

1. Išmokti atsitraukti nuo emocijų.
Kiekvieną kartą, kai jaučiate pyktį, baimę, nusivylimą - neskubėkite priimti sprendimo. Emocijos iškreipia realybę. Jei galime „išimti" emocijas iš situacijos - lieka tik faktai. Tokiu būdu atsiveria kelias racionaliam sprendimui. Kaip sako liaudies išmintis - „rytas už vakarą protingesnis".

2. Naudotis „išorine perspektyva".
Kai įstringame savo problemose, verta paklausti savęs: „Ką aš patarčiau savo draugui, jei jis būtų tokioje situacijoje?" Arba iš tikrųjų paprašyti patarimo - kartais net pats pasakymas garsiai padeda išgryninti sprendimą.

3. Pripažinti tikrąją problemą.
Čia svarbus vadinamasis Kidlino dėsnis - 50 % problemos sprendimo sudaro jos pripažinimas. Ne „aš negaliu mesti svorio", o „aš negaliu nustoti valgyti prieš miegą". Ne „man nesiseka santykiai", o „aš bijau artumo". Jei nesuvokiame tikrosios priežasties - jokie patarimai neveiks.

Saliamono paradoksas nėra mįslė ar neišsprendžiama paslaptis. Tai - labai žmogiškas reiškinys, atskleidžiantis mūsų mąstymo dvilypumą. Gebėjimas blaiviai vertinti kito žmogaus situaciją nereiškia, kad mes pritaikysime tą patį savo gyvenime. Tam reikia sąmoningumo, emocinės higienos ir gebėjimo būti sau sąžiningu.