Trūksta motyvacijos - įsigyk priešą

Žmonės nuolat ieško kelių į sėkmę: medituoja, kalba afirmacijas, skaito saviugdos knygas, geria „nootropikus“ ir dėlioja vizijų koliažus. Bet ką, jei raktas į proveržį slypi ne ramybėje, o... konflikte? Tiksliau – vidiniame įsiūtyje prieš konkretų žmogų.

Tai gali atrodyti keista, bet daugelis sėkmingų žmonių pasiektų rezultatų nepriskiria savikontrolės disciplinai ar atsitiktinei sėkmei – jie prisimena kažką, kas juos nuvertino. Kažkas pasakė, kad jie nieko nepasieks, kažkas apgavo, aplenkė ar paprasčiausiai pasirodė geresnis. Ir tai užvirė puodą, kuris iki tol tik burbuliavo.

Pyktis stipresnis už susitaikymą

Kai išsenka motyvacija, į pagalbą ateina emocija. Tokia, kuri turi kryptį. Tokia, kuri dega ir verčia keltis anksti ryte, kai niekas nemato. Tai – sveikas, nukreiptas pyktis. Ir niekas jo nesuvokia geriau nei tie, kurie žino, kaip svarbu turėti priešininką.

Michaelas Jordanas yra geriausias šio principo pavyzdys. Jis asmeniškai priimdavo menkiausią nepagarbą – net jei tai buvo tik tai, kad treneris su juo nepasveikino vakarienės metu. Arba kad kitas žaidėjas pasisveikino sporto salėje... Tokie momentai tapdavo degalais, kuriais jis varėsi į aikštę ir triuškino varžovus.

Panašiai elgiasi ir Teylor Swift. Kai ji rašo dainą – ji dažnai būna atsakas į asmeninę išdavystę. Jos kūryboje skamba buvę draugai, prodiuseriai, kiti atlikėjai – visi, kurie sukėlė jai konfliktą. Ir tie konfliktai – tai tarsi albumai su auksiniu kraštu.

Autsaiderio motyvacijos paradoksas

Tyrimai rodo, kad autsaideriai, turintys ką įrodyti, pasiekia geresnių rezultatų. Jie koncentruojasi, peržengia galimybių ribas ir veikia ne tik dėl savęs, bet ir prieš kažką. Kai turi priešininką – tavo tikslas tampa aštresnis.

Tai nereiškia, kad reikia pradėti karą. Geriausia – tylus vidinis sandoris su savimi. Išorėje gali atrodyt švelnus, pozityvus žmogus, bet viduje gali vykti batalijos tarp „mane nuvertinusio žmogaus“ ir tavęs – kuris įrodys priešingai.

Net Tom Brady, amerikietiško futbolo legenda, interviu yra sakęs, kad sąmoningai susikuria „priešą“: skenuoja aplinkinius ieškodamas menkiausio neįvertinimo ir paverčia tai motyvacine jėga. O paskui – Supertaurės.

Priešo pasirinkimo instrukcija

Norėdamas įgyti tokį priešą, nesižvalgyk toli. Ieškok žmogaus, kuris pasiekė tai, apie ką slapta svajoji. Kuris gavo pareigas, kurias buvai nusižiūrėjęs. Kurio gyvenimo būdas kelia ne susižavėjimą, o keistą susierzinimą.

Tai gali būti buvęs bendraklasis iš „Instagram“, kuris dabar gyvena Barselonoje ir dirba per laptopą. Ar kolegė, kuri išėjo iš darbo ir per 6 mėnesius sukūrė nuosavą prekės ženklą. Jie nekalti, bet jie – puikūs simboliniai oponentai.

Toks „priešas“ priverčia užduoti sau klausimą:
„Jeigu jis tai padarė – kodėl ne aš?“

Priešas kaip atskaitos taškas

Vidinis konfliktas padeda peržengti inerciją. Kai nėra energijos, kai tingisi ar baisu – įsivaizduok jį. Kaip jis džiaugiasi savo sėkme. Kaip būtų, jei tu visgi pasiektum daugiau. Kaip jis reaguotų?

Kartais priešu tampa ir artimiausi žmonės. Laikinai. Tai gali būti partneris, kuris išvažiavo atostogų, kai tu likai su vaikais ir šunimi. Tada tu suspaudi dantis, padarai tai, ką atidėliojai metus – ir grįžus jam sakai: „O dabar tu vedžioji šunį kasdien. Visam laikui.“

Pyktis – kaip neišnaudotas resursas

Taip, tai emocija, kuri dažnai siejama su destrukcija. Bet nukreiptas pyktis – tai kaip žemės drebėjimas, kurį gali paversti statybiniu kranu. Jis kelia, o ne griauna, jei moki jį valdyti.

Ir galbūt tu nesi sporto legenda ar popžvaigždė. Bet turi savo mažus ir didelius tikslus. Ir kartais tam, kad juos pasiektum, reikia ne dar vienos terapinės frazės ar vizualizacijos. Reikia sveiko susierzinimo. Reikia priešo.

Nori sėkmės – įsigyk priešą. Galbūt jis jau seniai tavo gyvenime. Tik reikia pažvelgti jam į akis. Ir eiti dirbti.