Pinigų srauto iliuzija

Didžiausias paradoksas versle: sąskaitoje dar pilna pinigų, apyvarta sukasi, visi užsakymai vyksta, o vadovas – vis dar optimistiškas. Tačiau realybė tokia, kad pinigai tirpsta kiekvieną mėnesį. Ne dėl vagystės, ne dėl investicijų į ateitį, o dėl to, kad verslas iš esmės neuždirba tiek, kiek išleidžia – ir niekas to laiku nesuskaičiuoja.

Tai nėra gryna apgavystė ar vadybos nesėkmė. Tai dažnai – iliuzija, kad „mes jau beveik prie pelno“, „dar šiek tiek reikia užaugti“, „kai užsikursime – viskas atsipirks“. Ir tuo metu mokami atlyginimai darbuotojams, kurių uždarbis didesnis nei jų pinigai uždirbami įmonei.  Mokama marketingo agentūroms, kurios žada rezultatą po ketvirčio ar dviejų. Investuojama į prestižinį ofisą, kad darbuotojams būtų maloniau, kad partneriams atrodytų „solidžiai“. Ir viskas daroma ne iš uždirbto pelno, o iš pinigų, kurie liko sąskaitoje – iš avansų, skolintų lėšų, vilties. Dalyvaujama brangiose konferencijose kuriant sėkmingo verslininko įvaizdį.

Svarbu suprasti, kad įmonė nebūtinai turi būti pelninga, kad išleistų per daug. Atvirkščiai – dažniausiai daugiausia išleidžiama tada, kai pelno dar nėra, bet atrodo, kad tuoj bus. Kai atrodo, kad didelė apyvarta ar daug darbuotojų reiškia brandą, nors tai gali reikšti tik nuostolingą struktūrą.

Šioje vietoje dažniausiai pasitaiko klaida – darbuotojai, kurie neuždirba savo atlyginimo. Jie dirba, stengiasi, bet jų darbas neturi tiek  vertės, kad uždirbti net savo atlyginimui. Pinigų reikia, imami nepelningi projektai.  Vadovas to nemato arba nenori matyti. Jam atrodo, kad viskas išsilygins, kad uždirbs vėliau. Tačiau laikui bėgant šie atlyginimai sudaro didžiausią išlaidų dalį, ir būtent jie tyliai ištraukia paskutinius pinigus iš sąskaitos.

Reprezentacija – dar viena iliuzija. Kai pinigų dar nėra, bet jau norisi „atrodyti rimtai“. Dalyvavimas konferencijose, socialinių tinklų turinys, brangios fotosesijos, video reklamos, agentūros. Viskas tam, kad apie įmonę kalbėtų. Bet kol produktas neatsiperka, tai yra ne investicija, o tik išlaidų didinimas.

Tos pačios klaidos padarė daugybė realių įmonių. Amerikiečių startuolis „Beepi“, užsiėmęs naudotų automobilių prekyba internetu, surinko daugiau kaip 150 mln. dolerių investicijų, tačiau nesugebėjo pasiekti net minimalaus pelningumo. Išlaidos marketingui, biurui, komandai viršijo visas pajamas, bet vadovybė tikėjo: „užaugę būsime pelningi“. Kai pinigai baigėsi, nebeliko net iš ko atleisti darbuotojų.

Tuo tarpu „Zirtual“, nuotolinių asistentų platforma, augo greitai, samdė šimtus žmonių, žadėjo revoliuciją darbo rinkoje, kol vieną dieną įkūrėja paskelbė, kad įmonė nebeturi pinigų atlyginimams – rytoj nebedirbsime. Visas augimas buvo grįstas tik viltimi, kad klientų padaugės tiek, jog struktūra taps pelninga. Taip ir neatsitiko.

Realybė tokia: ne bankrotas nutinka pirmas, o – sąskaita, kuri dar pilna, bet jau nebe tavo pinigais. Išleidžiami pinigai, kurie tik „atrodo kaip turimi“, nes jų liko iš investicijos, iš avanso, iš buvusio pelningesnio mėnesio. Tačiau kai jų nebebus, nebeliks nieko.

Tai ne apskaitos klaida, ne mokestinė nesėkmė. Tai sprendimų virtinė, priimta remiantis tuo, kas atrodo kaip pinigai, bet nėra. Iliuzija turėti, kai iš tikrųjų dar neuždirbai.