Vairuotojų darbo ir poilsio laikas

Vieša konsultacija dėl vairuotojų darbo ir poilsio laiko

Vairuotojų darbo/vairavimo ir poilsio laiką reglamentuoja 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85" (toliau - Reglamentas) bei Darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtinimo" (toliau - Ypatumai). Reglamentas ir Ypatumai taikomi visiems vairuotojams, išskyrus Reglamento 2 str. nurodytus atvejus bei 3 str. ir 13 str. 1 d. a-d ir f-p punktuose nustatytas išimtis. Reglamentas taikomas vežimui keliais vien tik Bendrijos viduje arba tarp Bendrijos, Šveicarijos ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių (t. y. Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino). Kai vežimas vykdomas į kitas šalis, ar per kitą šalį (pvz., Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją), visam reisui vietoje Reglamento taikomas Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važiuojančių tarptautiniais maršrutais, darbo (toliau - AETR). Ypatumai papildo Reglamentą/AETR, nes Reglamentas/AETR reglamentuoja vairuotojų vairavimo ir poilsio laiko režimus, o Ypatumai - darbo ir poilsio laiko režimus (vairavimas - tai tik dalis darbo laiko). Šio reglamento tikslas - pagerinti socialines sąlygas darbuotojams, kuriems jis taikomas, taip pat bendrai pagerinti saugų eismą keliuose. To iš esmės siekiama nuostatomis, susijusiomis su maksimaliomis vairavimo trukmėmis per dieną, per savaitę ir per dvi savaites paeiliui, nuostata, kuri įpareigoja suteikti vairuotojui normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį mažiausiai vieną kartą per dvi paeiliui einančias savaites, ir nuostatomis, kurios nurodo, kad jokiomis aplinkybėmis kasdienio poilsio laikotarpis negali būti trumpesnis nei nepertraukiamas devynių valandų laikotarpis.
Taigi, Reglamentas/AETR ir Ypatumai taikomi vežant keliais: a) krovinius, kai maksimali leidžiama transporto priemonės masė kartu su priekaba ar puspriekabe viršija 3,5 tonos, arba b) keleivius transporto priemonėmis, kurios pagal savo konstrukciją gali vežti daugiau kaip devynis asmenis, įskaitant vairuotoją, arba yra tam pritaikytos tai nuolatos daryti, ir yra naudojamos būtent šiam tikslui (Reglamento 2 str.), išskyrus išimtis, nustatytas Reglamento 3 str. ir 13 str. 1 d. a-d ir f-p punktuose. Tais atvejais, kai Reglamentas/AETR ir Ypatumai netaikomi, vairuotojų darbo ir poilsio laiką reglamentuoja bendros Darbo kodekso nuostatos, nustatančios darbo ir poilsio laiko režimus. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja vairavimo trukmės, kai vairuotojų darbo ir poilsio laikui taikomos bendros Darbo kodekso nuostatos.

„Darbo ir poilsio laiko ypatumų kelių transporte" 11.1 punkte nustatyta, kad mobiliems darbuotojams (sudarantiems kelionės ekipažą (įskaitant stažuotojus ir mokinius) bet kuriam darbuotojui, dirbančiam įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas už atlyginimą arba savo sąskaita) savaitės darbo laiko vidurkis neturi viršyti 48 valandų. Maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali būti pailginta iki 60 valandų tik tuomet, jeigu per 4 mėnesius neviršijamas 48 darbo valandų per savaitę vidurkis. Dėl objektyvių arba techninių priežasčių arba priežasčių, susijusiu su darbo organizavimu, kolektyvinėse sutartyse arba socialinių partnerių susitarimuose gali būti numatyti nukrypimai nuo 11.1, 11.4 ir 11.5 punktų, jeigu buvo konsultuotasi su suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų atstovais, ir dedamos pastangos skatinti visas tinkamas socialinio dialogo formas, kaip tai numatyta Ypatumų 12 punkte. Jeigu taikoma išlyga 11.1 punktui, skaičiuojant maksimalų (48 valandų) savaitės darbo laiko vidurkį, negalima nustatyti termino trukmės, viršijančios 6 mėnesius. Pažymėtina, jeigu vairuotojas bent kiek laiko dirba nakties laiku (nuo 00.00 val. iki 07.00 val.), jo kasdienis darbo laikas (vairavimas ir „kiti darbai") negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį, kaip tai numatyta Ypatumų 11.4 punkte. Nepažeidžiant Reglamente (jeigu to nepakanka AETR susitarime) nustatyto apsaugos lygio, asmenys, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, be pertraukos gali dirbti ne ilgiau kaip 6 valandas. Jeigu darbo valandų suma sudaro 6-9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas - mažiausiai 45 minučių pertrauka. Pertraukas galima padalyti į laiko tarpsnius, kurių kiekvienas trunka mažiausiai 15 minučių.
Mobiliems darbuotojams, dirbantiems pagal Reglamentą ir Ypatumus, iš esmės taikomas suminės darbo laiko apskaitos darbo laiko režimas. Suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis nustatomas darbdavio įsakymu (lokaliniu dokumentu). Jis gali būti iki 4 mėnesių, kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas iki 6 mėnesių (Ypatumų 12 p.). Šių darbuotojų darbo laikas per apskaitinį laikotarpį apskaitomas, laikantis nuostatos, kad normali darbo savaitės trukmė yra 40 val. (DK 144 str. 1 d.). Darbo laikas virš nustatyto apskaitinio laikotarpio normalaus darbo valandų skaičiaus (40 valandų), laikomas viršvalandiniu ir jis apmokamas DK 193 str. nustatyta tvarka. Atskiromis savaitėmis vairuotojai gali dirbti iki 60 val. (Ypatumų 11.1 p.), tačiau savaitės darbo laiko vidurkis per apskaitinį laikotarpį negali viršyti 48 val. Pažymėtina, kad vairuotojams, patenkantiems į Reglamento reglamentavimo sritį, netaikoma Darbo kodekso 152 str. nuostata dėl viršvalandinio darbo maksimalios trukmės per metus, t. y. 120 (180) val. (Darbo ir poilsio laiko ypatumų Ekonominės veiklos srityse Bendrųjų nuostatų 1.6 p.). Tai reiškia, kad per metus vairuotojai gali dirbti maksimaliai apie 416 val. (52 savaitės * 8 val.) viršvalandžių. Savaite yra laikomas laikotarpis nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. (Ypatumų 10 p. ir Reglamento 4 str. i punktas). Nuostata, kad savaitės darbo laiko vidurkis neturi viršyti 48 val., reiškia maksimalų vidutinį darbo laiką, kartu su viršvalandžiais, per savaitę, vertinant visą apskaitinį laikotarpį.
Vairuotojo darbo laiką sudaro vairavimas ir „kiti darbai", numatyti Reglamento 4 straipsnio e punkte. „Kiti darbai" - tai visa veikla, Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio a punkte apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus „vairavimą", įskaitant bet kokį darbą tam pačiam ar kitam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Vairuotojų, patenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalią darbo dienos ir savaitės vairavimo trukmę reglamentuoja Reglamento 6 straipsnis. Vairuotojų, patenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalią savaitės darbo laiko (vairavimas - tai dalis darbo laiko) trukmę reglamentuoja Ypatumų 11.1 p. Ypatumai betarpiškai nereglamentuoja „kitų darbų" trukmės per dieną. Jų maksimali trukmė (per dieną) nustatoma, atsižvelgiant į privalomą minimalią paros ir kassavaitinio poilsio trukmę, pertraukų trukmę bei kasdienio ir savaitės vairavimo trukmę. Pažymėtina, kad Darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte neįtvirtina nuostatos, kad vairuotojo, patenkančio į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalus darbo laikas (vairavimas ir „kiti darbai") per darbo dieną neturi viršyti 12 darbo valandų. Svarbu, kad visais atvejais būtų išlaikyta privaloma paros ir savaitės poilsio trukmė (bei suteiktos į darbo laiką neįskaitomos pertraukos), numatytos Reglamento 4 straipsnio g punkte.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 2006 m. kovo 15 d. Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 4 straipsnio d punkte numatyta, kad „pertrauka" - tai laikotarpis, kurio metu vairuotojas nevairuoja ar nedirba kitų darbų, ir kuris naudojamas tik jėgoms atgauti. Šio Reglamento g punkte numatyta, kad „kasdienio poilsio laikotarpis" - tai kasdienis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kasdienio poilsio laikotarpį" arba „sutrumpintą kasdienio poilsio laikotarpį". „Normalus kasdienio poilsio laikotarpis" - tai mažiausiai 11 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas. Kaip alternatyva, šis normalus kasdienio poilsio laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmas yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antras - mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis. „Sutrumpintas kasdienio poilsio laikotarpis" - mažiausiai 9 valandų, bet trumpesnis nei 11 valandų, poilsiui skirtas laiko tarpas.
Reglamento 4 straipsnio h punkte numatyta, kad „kassavaitinio poilsio laikotarpis" - tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį" arba „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį": - „normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis" - tai mažiausiai 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas, - „sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis" - trumpesnis nei 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas, kuris, laikantis 8 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 paeiliui einančių valandų. Reglamento 8 straipsnyje numatyta, kad vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais. Per kiekvieną 24 valandų laiko tarpą po prieš tai pasinaudoto kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu. Jei tame 24 valandų laiko tarpe esantis kasdienio poilsio laikotarpis trunka ne trumpiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, tai šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu kasdienio poilsio laikotarpiu. Kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį. Tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais. Per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: - dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais arba - vienu reguliariu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu mažiausiai 24 valandų sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; tačiau sutrumpinimas turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės. Kassavaitinio poilsio laikotarpis prasideda ne vėliau kaip po šešių 24 valandų laiko tarpų nuo pasinaudoto kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos. Poilsis, kuriuo naudojamasi kaip kompensacija už sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį, turi būti pridėtas prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio laikotarpio.
Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad tokių nuostatų įtvirtinimas Reglamente leidžia teigti, kad vairuotojo darbo laikas, numatytas Reglamente ir Ypatumuose, įskaitant „kitus darbus", gali būti organizuojamas tik išlaikant poilsio laiko nuostatas, tarp jų „normalų kasdienio poilsio laikotarpį" arba „sutrumpintą kasdienio poilsio laikotarpį", kuris visais atvejai negali būti trumpesnis nei nepertraukiamas devynių valandų laikotarpis.

LR Valstybinės darbo inspekcijos inf.