Lačinso efektas

Lačinso efektas (vok. Einstellungseffekt, angl. Einstellung effect) pavadintas pagal amerikiečių psichologo Abrahomo Lačinso pavardę. Vokiškas terminas reiškia "nusistatymo efektą" ir apibūdina mąstymo inerciją, kai patirtis trukdo pamatyti alternatyvas. Jis 1942 m. atliko vieną reikšmingiausių psichologinių eksperimentų, parodžiusį, kad žmonių sprendimų priėmimas gali būti blokuojamas ne išorinės aplinkos ar informacijos stokos, bet... jų pačių patirties. Eksperimentuose dalyviams buvo pateikiamos užduotys, kurias buvo galima išspręsti tam tikru sudėtingu, bet veiksmingu būdu. Vėliau jiems pateikta kita užduotis, kuri galėjo būti išspręsta tiek anksčiau naudotu sunkiu metodu, tiek nauju, daug paprastesniu.

Rezultatai nustebino: dauguma dalyvių tęsė senąjį sprendimo modelį net tada, kai šalia buvo lengvesnė alternatyva. Dar daugiau - kai senasis metodas buvo uždraustas, dalyviai sutrikdavo. Jie ilgai nesugebėjo rasti naujo būdo, nors jis buvo akivaizdus.

Tai atskleidė giluminį psichologinį principą: žmogus, patyręs, išmokęs spręsti problemas vienu konkrečiu būdu, pradeda matyti pasaulį per tos patirties "šabloną". Ir net kai situacija keičiasi, jis grįžta prie senų metodų. Taip patirtis tampa spąstais, o naujokai, neturintys tų įsišaknijusių modelių, geba greičiau atrasti veiksmingus sprendimus.

Lačinso efektas ypač ryškus tada, kai sprendimas iš pradžių buvo sudėtingas, pareikalavęs pastangų. Tokiu atveju žmogus prie jo prisiriša emociškai, laikydamas jį patikimu ir "teisingu". Todėl net esant paprastesniam variantui, psichika atsisako keisti įprotį.

Psichologiniai mechanizmai

Pagrindinė Lačinso efekto priežastis yra žmogaus smegenų automatizavimo mechanizmas. Atliekant pasikartojančius veiksmus, psichika stengiasi kuo daugiau procesų perduoti automatizmui, kad sutaupytų energijos. Kai tik sprendimo modelis kartą suveikia, jis "įrašomas" kaip veiksmingas algoritmas. Nuo tada žmogus linkęs jį kartoti kiekvieną kartą, kai situacija atrodo panaši.

Net jei naujoji situacija turi kitokių niuansų, psichika to nepastebi arba ignoruoja. Pagrindinis tikslas tampa ne ieškoti geriausio sprendimo, bet kuo greičiau išspręsti problemą naudojant "jau patvirtintą" būdą. Taip šablonai ima veikti kaip filtras, atmetantis net pačius akivaizdžiausius patobulinimus.

Papildomai veikia ir rizikos vengimo instinktas. Net jei žinoma, kad yra trumpesnis kelias, jeigu jis nebandytas, psichika vertina jį kaip potencialiai pavojingą. Geriau eiti ilgu ir varginančiu, bet žinomu keliu, nei bandyti naują ir susidurti su netikrumu.

Emocinės investicijos ir eskalacija

Lačinso efektas glaudžiai susijęs su kitu reiškiniu - iracionalia eskalacija. Tai situacija, kai asmuo tęsia neefektyvius veiksmus vien todėl, kad jau daug investavo į pasirinktą kryptį. Jei žmogus daugybę kartų sprendė problemą tam tikru būdu, į tai investuota laiko, energijos, reputacijos. Pripažinti, kad tas būdas nebetinkamas, reikštų pripažinti savo klaidą, o tai skaudu.

Todėl vietoje to, kad keistų strategiją, žmogus bando "atsilošti": kartoja senus veiksmus su viltimi, kad šį kartą jie veiks. Taip sukuriamas destruktyvus ratas: patirtis + investicijos + baimė keistis. Ir net labai protingas, patyręs asmuo tampa nė kiek neefektyvesnis už pradedantį.

Efekto pasireiškimas darbo aplinkoje

Lačinso efektas versle ir viešajame sektoriuje turi labai konkrečių padarinių. Tradiciškai laikoma, kad į vadovaujamas pareigas reikia skirti patyrusius žmones. Tačiau Lačinso tyrimai rodo, kad kuo daugiau patirties asmuo turi, tuo stipriau jis gali būti priklausomas nuo savo įpročių ir senų modelių.

Tai paaiškina, kodėl kai kurios organizacijos stagnuoja, nes vadovai iš naujų iššūkių sukuria senas problemas, o sprendimus paima iš praeities repertuaro. Jauni darbuotojai neretai susiduria su atmetimu ne dėl idėjų kokybės, o todėl, kad jos nesuderinamos su senų darbuotojų įpročių žvilgsniu. Dėl to inovacijos stringa ne dėl technologijų stokos, o dėl mentaliteto.

Praktinis pavyzdys: derybos dėl darbo užmokesčio

Lačinso efektas gali pasireikšti ir individualiose situacijose, pavyzdžiui, kai žmogus, turintis darbo patirties, įpranta derybose dėl atlyginimo naudoti agresyvią poziciją - remtis savo ankstesniais pasiekimais, reikalauti maksimalios kompensacijos, ignoruoti realias rinkos sąlygas. Jei jo kvalifikacija ar kompetencija jau nebeatitinka norimos pozicijos, toks elgesys tampa neefektyvus. Vis dėlto kandidatas gali atmesti darbdavio argumentus vien todėl, kad anksčiau ši taktika veikė. Tai būtent Lačinso efekto forma: mąstymo inercija, kai senas modelis taikomas nepaisant to, jog aplinkybės pasikeitusios. Taip žmogus ne tik neužsitikrina norimo atlygio, bet ir praranda galimybę prisitaikyti prie naujų reikalavimų.

Amžius ir mąstymo lankstumas

Lačinso efektas taip pat leidžia paaiškinti, kodėl senstant keisti profesinį kelią ar darbo metodus tampa vis sunkiau. Nėra taip, kad su amžiumi intelektas krinta, tačiau didėja priklausomybė nuo patirties. Kuo daugiau turima sukauptų modelių, tuo sunkiau juos perrašyti. Todėl net labai sveikas, protingas ir aktyvus žmogus gali tapti pokyčių stabdžiu vien todėl, kad jo mąstymas tampa vis standesnis.

Istoriškai dėl šios priežasties kai kurios valstybės nustatė gana ankstyvą pensinį amžių - ne tik dėl fizinės išeikvojimo, bet ir dėl to, kad tam tikrame amžiuje psichika tampa nebeatvira naujiems modeliams.

Profesijos keitimas ir karinis mąstymas

Dar viena Lačinso efekto forma - kai žmogus pakeičia profesiją, bet tęsia elgseną pagal ankstesnio darbo šablonus. Vienas garsiausių pavyzdžių - kai karininkas tapo politiku ir vos pradėjęs eiti pareigas ėmėsi karo veiksmų, nes visas jo ankstesnis mąstymas buvo pagrįstas strategija, jėga ir puolimu. Taip sprendžiamos ne karinės, o politinės problemos, žinoma, veda prie katastrofos.

Apibendrinimas

Lačinso efektas moko labai svarbios pamokos: patirtis pati savaime nėra garantija efektyvumo. Ji naudinga tik tada, kai paliekama galimybė permąstyti, kvestionuoti ir keisti jau turimus modelius. Patyręs žmogus be mąstymo lankstumo gali tapti ne pranašumu, o rizika organizacijai.

Norint išvengti Lačinso efekto, svarbu ugdyti savirefleksiją, nuolatinį mokymąsi, gebėjimą priimti naujas idėjas net tada, kai jos kertasi su tuo, ką "visada darėme taip". Vien įprotis ar ilgametė praktika nėra vertybė savaime. Vertybė - tai gebėjimas išlikti atviram pokyčiams, net kai atrodo, kad viską jau matei ir viską jau sprendei.