Juodkalnija - atgal į Lietuvą

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Tos kelios dienos Juodkalnijoje prabėga akimirksniu ir tenka ruoštis namo...

Keliamės šeštą valandą, dar paskutinį kartą nueiname prie jūros ir išsiruošiame kelionei atgal. Važiuosime pro Mostarą ir bandysime nakvoti jau Vengrijoje, viename iš garsiausių vynininkystės regionų Szekszarde. Kelias puikus, kylame į kalną virš Herceg Novi, atsiveria puikus vaizdas į Hercegnovi, visą Kotoro įlanką ir įlankos vartus. Gana greitai pasiekiame Juodkalnijos ir Bosnijos sieną, čia laukia nemalonus siurprizas. Pasirodo turistai, jei būna ilgiau nei 3 dienas, turi registruotis jų vietinėje policijoje (pasijaučiame kaip prieš 20 metų) ir, aišku, apie tai jokios informacijos nėra. Ekologinį mokestį juodkalniečiai iš vairuotojų visada paims, bet apie šį reikalavimą nepasakys nė žodelio. Bauda 110 eurų. Išvažiuojame iš Juodkalnijos lydimi blogo paskutinio prisiminimo.

Pervažiavę kalnus leidžiamės į slėnį, pro Trebinje važiuojame į Mostarą. Mostaras garsus savo tiltu, nuo jo (serbiškai tiltas most ) ir kilo miesto pavadinimas. 1566 metais turkai vietoj medinio tilto pastatė nuostabaus grožio arkinį tiltą per Neretva upę. Tiltą projektavo architektas Sinano, jis būvo statomas devynis metus: važiuojamoji dalis 4 metrai, ilgis 29 metrai. Pastatytas tikrai įspūdingoje vietoje ant upę suspaudusių uolų, virš neįžiūrimo gylio duburio. Įdomus ir statybos būdas, tiltas statytas iš vietinio akmens vadinamo tanelia. Mano nuomone, tai gerai susikristalizavusi klintis, deja, neturėjau geologinio plaktuko ir neišėjo atsivežti pavyzdžio, kad pasikonsultuočiau su kolegomis. Dešiniąjame upės krante 16 amžiuje pastatytas Tara arba Hergusa bokštas, 17 amžiuje kairiąjame Neretvos krante pastatytas Celovina (Halebinovka, Helebija) bokštas. Aukščiausioje vietoje iki upės 24 metrai, ji labai mėgstama šuolininkų.

1993 metais tiltą sunaikino kroatai, jis buvo atstatytas 2004 metais. Aplink tiltą senasis Mostaro miestas, dešiniajame krante krikščioniškoji dalis, kairiajame musulmoniškoji. Neaukštais namais apstatyta pakrantė ir siauros gatvelės bet kam padarys įspūdį. Nuostabiai atrodo namai su natūralaus akmens stogais, tokius tikrai retai sutiksi. Gražiausi vaizdai kiek paėjus link Mostaro turgaus. Grožėtis tiltu galima geriant puikią vietinę kavą.

Automobilį galima pastatyti visai netoli senamiesčio, stovėjimą „tvarko" už kelis eurus vietiniai.

Toliau važiuojame 73 trasa palei patvenktą Neretva. Kelias puikus, sutvarkytas, beveik nėra krovininio transporto. Aplink kalnai, vaizdai nuostabūs. Kaip tik atėjus pietų metui, pasiekiame Jablonica, čia keletas užeigų, patiekiančių keptus ėriukus. Tokios užeigos matosi iš toli ir atpažįstamos iš medinių didelių ratų. Kažkada tokį ratą, matyt, sukdavo rankiniu būdu, o prie jo ašies pritaisytas ėriukas tolygiai apkepdavo ant anglių. Ėriuko nemarinuoja, kepa šviežią kiek įtrindami druska. Būtinai reikia paragauti anglyse keptos duonos. Viskas su bokalu alaus ir ajvaro sudaro paprastus tačiau nepakartojamus pietus. Papietauti žmogui užtenka 10 eurų.

Už Sarajevo įvažiuojame į Kroatų ir Serbų žemes. Šios vietos dar mena neseniai pasibaigusį karą. Pabendravus su vietiniais, apie karą galima gerokai daugiau sužinoti nei iš oficialių šaltinių. Dabartinė Bosnija - dirbtinis darinys, išsilaikantis tik dėl didžiųjų valstybių politinių susitarimų ir baiminantis karinės Vakarų jėgos. Šitame kare daugiausiai kaltės tenka ne vietiniams generolams, kuriuos teisia Hagos tribunolas, o vakarų ir JAV politikams, leidusiems atsirasti šio karo priežastims. Bet kokiu atveju, Serbija šiame kare viešųjų ryšių mūšį triuškinamai pralaimėjo. Net jei paklausie,t kas Mostaro tiltą sugriovė, pusė (jei ne daugiau) vakarų europiečių apkaltins būtent serbus. Pakeliui apleisti ir sušaudyti  namai, kuriuose greičiausiai gyveno kitos tautybės ar tikėjimo žmonės, sudarę mažumą. Miškelis tarp musulmonų kaimo ir kroatiško kaimo vis dar su grėsmingais užrašais „Atsargiai minos". Kavinėse ir degalinėse sutikti žmonės žiūri įtariai. Kažkaip net palengvėjo, kai pasiekėme Bosnijos ir Kroatijos sieną.

Apie 8 val. vengrų laiku pasiekiame Sceczardo apylinkes, bandome apsigyvendinti vyndario namuose. Didelis viešbutis ir vyno darykla uždaryta, aplink laksto tik pikti palaidi šunys. Pasirodo, tokią vieta reikia užsakyti iš anksto, judrių pakelių dėsniai čia negalioja. Pasiekus miestą situacija dar labiau komplikuojasi, vienintelis centre esantis viešbutis vietų neturi. Susirandam motelį už miesto, nakvojame patogiame namelyje. Gana didelis miestas neįtikėtinai apmiręs, nerandame net normalios užeigos pavalgyti. Ryte trumpai apsukame ratą po miesto centrą ir lekiame puikia trasa link Budapešto. Budapešte nutarėme neskubėti: skirti laiko gerai ekskursijai pėsčiomis, pamatyti Budos pilį, geroje užeigoje paragauti guliašo, užsukti į Budapešto turgų lauktuvių bei prekybos centrą vyno.

Budapešte būnam apie 10 val., automobilį paliekam prie centrinio turgaus ir pėstute palei dešinįjį  Dunojaus krantą einame link pilies. Turėdami daugiau laiko, būtume užsukę ir į rudas termines pirtis, kiek nepažįstamas masiniams turistams, tačiau tuo kai kam ir patinkančias. Pasiekiame   funikulierių į pilį apie 11 val., o pasirodo, kels aukštyn tik 11:30, nelaukiame ir takeliu pakylame pėstute. Pusvalandis pilyje ir nuo Žvejų bastiono leidžiamės žemyn. Šį kartą per Grandininį tiltą pereiname į kairįjį Dunojaus krantą ir per Vaci gatvę grįžtame prie turgaus. Priperkame vaisių, pavyksta rasti pora vasarinių juodųjų trumų, įsigijame vengriškos rūkytos mėsos. Prie turgaus leidžiama laikyti automobilį 3 valandas, todėl viską susitvarkius, kaip tik tiek praeina. Sumokam dar už pusantros valandos ir grįžtame į Vaci gatvę suvalgyti vengriško guliašo. Kažkaip užtaikome "ant laimingos valandos" guliašas su antru patiekalu ir dar mažu bokalu alaus tik 1990 forintų. Susigundom ir... už tokią kainą ir porcijos tikrai ne vengriškos.

Per miesto centrą išvažiuojame į aplinkinę magistralę ir užsukame į prekybos centrą. Vyną geriausia pirkti čia. Už 3-5 eurus pavyks įsigyti tikrai gero vyno, o už 5-8 eurus ir labai gero.  Renkuosi olaszrizlingus, traminer, pinot noir ir aišku egeri bikaver. Suskaičiuoju viską iki paskutinio forinto, kad nesivežti smulkmės ir... kasose priskaičiuoja, panašu, dar ir butelio kainą (tik nesupratau, kodėl ne visiems vynams). Kol aiškinuosi, šalia stovėjęs vengras padavė pardavėjai 100 forintų ir pasišalino nelaukęs padėkos. Paskutinis įspūdis iš Vengrijos labai geras.

Toliau kelias magistrale kiek suprastėja Slovakijoje, šį kartą Slovakijoje nerandam nei išsukimo, nei degalinės ir prasmunkame tą nelemtą atkarpą tarp Kosice ir Presov Slovakiškos magistralės kiškio teisėmis. Taip ir drebame, bet viskas susiklosto sėkmingai, niekas nesustabdo. Slovakijos serpantinuose jau tamsu, kažkaip padaugėję krovininio transporto - tai kiek sulėtina judėjimą.

Lekiame į Zajazd Magyar, vengriško guliašo dar mažoka. Užeiga yra apie 8 kilometrai prieš Rzeszow, Wyzne miestelyje. Ir jei daugeliui save vadinančių restoranais taip nepavadintum, tai šią užeigą drąsiai galima priskirti geriausiam restoranui. Nors atvažiavome 9 valandą Lenkijos laiku, priėmė be problemų, tuoj pat padarė nuostabaus guliašo ir, panašu, kad šviežia. Atnešė didžiuliame žvakės šildomame katiliuke, iš kurio išsipilstoma po lėkštes. Tiesiog siūloma, neskubėti, pabendrauti valgant puikų maistą.

Ryte pajudame, keliu ūžia krovininės mašinos, jau nujaučiu, kad kelionės pabaigoje lenkiškuose keliuose patirsiu ne itin gerų įspūdžių. Didelės bėdos nebuvo, kelias, išskyrus kelias vietas, puikiai sutvarkytas. Vilnių pasiekėme 8 val. vakaro Lietuvos laiku.

Laisvalaikio gido Anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.