Klauzevico ir Sun Dzi karo strategijos skirtumai

Klauzevico ir  Sun Dzi karo strategijos principų skirtumai

Klausimas apie dvi garsiausias pasaulyje karo strategijas iš tikrųjų atspindi skirtumą tarp Kinijos rytų ir Europos vakarų. Kinijos karo teorijos pagrindai buvo sukurti žiaurių mūšių laikotarpiu kariaujančių karalysčių epochoje, kai masinės gyventojų žūtys tapo įprasta realybe. Reaguodami į šį kraujo praliejimą, kinų mąstytojai sukūrė strateginę idėją, kurioje prioritetas buvo teikiamas pergalei, pasiektai per psichologinį pranašumą. Tiesioginis konfliktas buvo laikomas paskutine priemone, kurios reikėjo vengti.

Keliaujantis generolas ir karinis patarėjas Sun Dzi, gyvenęs Pavasario ir Rudens laikotarpiu (770–475 m. pr. m. e.), paliko palikuonims knygą „Karo menas“. Skirtingai nei Vakarų strategijos autoriai, jis akcentavo psichologinius ir politinius elementus, sumažindamas grynai karinę sėkmę.Karlas fon Klauzevicas strategiją vertino kaip atskirą veiklos sritį, nepriklausančią nuo politikos. Garsus Klauzevico posakis, kad „karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis“, rodo, kad karas valstybei reiškia perėjimą į naują, iš esmės kitokią fazę.

Vakarų strategai laiko svarbiausiu punktu – sutelkti didžiules jėgas lemiamoje vietoje. Sun Dzi, priešingai, siekia sukurti tokią psichologinę ir politinę situaciją, kurioje priešininkas pats atsisakytų konflikto. Klasenvicas ir jo pasekėjai savo išvadas tikrina pergale mūšio lauke. Sun Dzi savo strategijos sėkmę tikrina pergalėmis, pasiektomis dar nepradėjus kovos. Sun Dzi mokymas neskatina asmeninio heroizmo, kaip to reikalauja Vakarų karo teorijos.

Kuo turėtų rūpintis valstybės vadovas? Sun Dzi požiūriu, pergalė nėra tik karinių pajėgų triumfas. Priešingai, tikros pergalės gali būti pasiektos be karinių susidūrimų, nes jos laimimos politiniame fronte. Geriau pakirsti priešininko moralę arba įtraukti jį į nenaudingą padėtį, nei mesti jam iššūkį kruvinam mūšiui. Sun Dzi strategija susiveda į psichologinę varžybą: „Aukščiausias tobulumas yra ne pergalė kiekviename mūšyje, bet priešininko sutriuškinimas dar nepradėjus kovos. Aukščiausia karo forma – smūgis prieš priešininko strategiją; antra – smūgis jo sąjungininkams. Toliau – kariuomenių puolimas; prasčiausia karo forma – miestų puolimas. Apgultis yra paskutinė priemonė... Patyręs strategas sutriuškina priešą be mūšio, užima miestus be apgulties, nuverčia priešo valstybes be ilgų karų“ (Sun Dzi).

Klauzevico nuomone, vienintelė priemonė karo tikslams pasiekti yra mūšis. Moralinius veiksnius jis sieja su karvedžio talentu, karių „karo dorybe“ ir tautos dvasia. Pergalė nėra vien tik mūšio lauko užvaldymas, rašo Klauzevicas, bet ir fizinių bei moralinių priešo jėgų sunaikinimas, kuris dažniausiai pasiekiamas naudojantis pergale.