Makiavelio citatos
2025-11-09 23:18 Peržiūros : 1 SpausdintiŽmones reikia arba pamaloninti, arba sunaikinti, nes už menką skriaudą žmogus gali atkeršyti, o už didelę - nebegali. Todėl skriaudą reikia apskaičiuoti taip, kad nebūtų pagrindo bijoti keršto.
Tai panašu į džiovą: gydytojai sako, kad ligos pradžioje ją sunku atpažinti, bet lengva išgydyti; o užleistą - atvirkščiai, lengva atpažinti, bet sunku išgydyti. Tas pats ir valstybės reikaluose: jei išmintingas valdovas laiku pastebi besikaupiantį pavojų, jį pašalinti nesunku; tačiau kai jis išauga tiek, kad matomas visiems, jokios priemonės nepadeda.

Romėnai, numatydami blogį iš anksto, nuolat sugebėdavo jam užkirsti kelią: jie neleisdavo jam stiprėti net tada, kai tas grėsė karu, žinodami, kad bet koks delsimas naudinga tik priešams.
Užkariavimų aistra yra natūrali ir įprasta.
Tačiau sunkiai klysta tas, kuris neįvertina savo galimybių ir siekia plėsti valdžią bet kokia kaina.
Nelaimė tam, kas didina svetimą galią, nes ji įgyjama gebėjimu arba jėga, o abu dalykai kelia nepasitikėjimą tam, kam ta galia atitenka.
V skyrius
Iš tikrųjų nėra patikimesnio būdo užvaldyti miestą, kaip tik jį sunaikinti.
VI skyrius
Tie, kurie mažiau rėmėsi likimo malone, valdžią išlaikė ilgiau.
Reikia žinoti, kad nėra sudėtingesnio darbo, pavojingesnio vadovavimo ir labiau abejotinos sėkmės už senų tvarkų pakeitimą naujomis.
VIII skyrius
Skriaudas reikia suduoti iškart: kuo mažiau žmonės jas spėja pajusti, tuo mažiau žalos jos padaro.
O geradarybes reikia teikti po truputį, kad jos būtų geriau įvertintos.
Svarbiausia valdovui - elgtis su pavaldiniais taip, kad jokie įvykiai, nei geri, nei blogi, nepriverstų jo keisti savo elgesio: nes sunkiais laikais vėlu daryti blogį, o gėris būna bevertis - jį laikys priverstiniu ir už jį nedėkos.
IX skyrius
Žmonės tokie, kad matydami gėrį iš tų, iš kurių laukė blogio, ypač prisiriša prie savo geradarių.
Negalima tikėti tuo, ką matai ramiais laikais.
X skyrius
Valdovas, kurio miestas gerai įtvirtintas, o tauta nėra jo neapkenčianti, negali būti užpultas.
Žmonės ne mažiau prisiriša prie tų, kuriems jie patys padarė gera, negu prie tų, kurie padarė gera jiems.
XIII skyrius
Samdomoje kariuomenėje pavojingiausia - aplaidumas; sąjunginėje - drąsa.
Geriausia pralaimėti su savais, negu laimėti su svetimais, nes pergalė, iškovota svetimų rankomis, nėra tikra.
XIV skyrius
Valdovas neturi turėti jokių kitų minčių, rūpesčių ar darbų, išskyrus karą, karinius įstatymus ir karo meną, nes karas yra vienintelė pareiga, kurios valdovas negali perduoti kitam.
XV skyrius
Atotrūkis tarp to, kaip žmonės gyvena, ir kaip jie turėtų gyventi, toks didelis, kad tas, kuris dėl idealo atmeta realybę, padaro sau daugiau žalos nei naudos: norėdamas visur elgtis gerai, jis neišvengiamai žus, susidūręs su žmonėmis, kuriems gėris svetimas.
Valdovas, norėdamas išlaikyti valdžią, turi mokėti nukrypti nuo gėrio ir naudotis šiuo gebėjimu tada, kai reikia.
Kadangi žmogus iš prigimties negali turėti vien tik dorybių ir jų nuosekliai laikytis, išmintingas valdovas turi vengti tų ydų, kurios gali pražudyti valstybę; o nuo kitų - susilaikyti tiek, kiek leis galimybės.
XVI skyrius
Švaistydamas svetimus turtus, pelnai šlovę; švaistydamas savus - kenki sau.
XVII skyrius
Valdovas, norėdamas išlaikyti pavaldinių paklusnumą, neturi bijoti kaltinimų žiaurumu.
Ginčas, kas geriau - būti mylimam ar bijomam - sprendžiamas taip: geriausia būti ir mylimam, ir bijomam; tačiau meilė sunkiai suderinama su baime, todėl, jei būtina rinktis, saugiau būti bijomam.
Draugystė, nupirkta pinigais, o ne užsitarnauta kilnumu, gali būti nupirkta, bet neįmanoma jos išlaikyti sunkiu metu.
Žmonės greičiau atleis tėvo mirtį negu turto netektį.
Valdovą myli žmonės savo valia, bet jo bijo pagal valdovo valią; todėl išmintingam valdovui reikia kliautis tuo, kas priklauso nuo jo paties, o ne nuo kitų.
XVIII skyrius
Kovoti su priešu galima dviem būdais: įstatymais ir jėga. Pirmasis būdingas žmogui, antrasis - žvėriui; bet kadangi pirmasis dažnai nepakankamas, tenka imtis ir antrojo.
Iš žvėrių valdovas turi būti panašus į du: liūtą ir lapę. Liūtas bijo spąstų, o lapė - vilkų; todėl reikia būti lape, kad apeitum spąstus, ir liūtu, kad atbaidytum vilkus.
XIX skyrius
Darbus, kurie sukelia žmonių nepasitenkinimą, valdovas turi pavesti kitiems; malonius - atlikti pats.
Geri darbai gali užtraukti neapykantą taip pat, kaip ir blogi.
XXII skyrius
Apie valdovo protą pirmiausia sprendžiama pagal žmones, kuriuos jis priartina prie savęs: jei jie gabūs ir ištikimi, valdovas išmintingas. Jei jie menki, tai akivaizdu, kad valdovas padarė pirmąją klaidą - pasirinko blogus patarėjus.
Protas būna trijų rūšių:
vienas viską suvokia pats;
antras supranta tai, ką suvokė pirmasis;
trečias nei pats supranta, nei kitų suprasto supranta.
Pirmasis - iškilus, antrasis - geras, trečiasis - niekam tikęs.
XXIII skyrius
Valdovas turi tartis su kitais tik tada, kai jis pats to nori, o ne kai nori kiti. Ir jis turi nutildyti kiekvieną, kuris neprašytas siūlo patarimus.
Žmonės visada blogi, kol juos priverčia prie gėrio būtinybė.
XXV skyrius
Kad neišnyktų laisva valia, galima manyti, kad likimas valdo tik pusę mūsų darbų, o kitą pusę palieka mums. Likimas panašus į audringą upę, kuri, patvinusi, griauna pakrantes, verčia medžius, griauna namus, ardo ir kuria žemę. Visi nuo jos bėga, bet tai netrukdo žmonėms ramiais laikais statyti įtvirtinimų, kad jos šėlsmas būtų suvaldytas.
Aš manau, kad ryžtingumas geriau už atsargumą, nes likimas - moteris, ir tas, kuris nori su ją suvaldyti, turi ją smarkiai spausti; taip ji greičiau paklūsta nei tam, kuris elgiasi santūriai. Todėl likimas labiau palankus jaunesniems - jie drąsesni ir mažiau atsargūs.
XXVI skyrius
Teisingas tas karas, kuris būtinas, o tas ginklas - šventas, kuriame vienintelė viltis.
Dievas nepadaro visko pats, kad neatimtų iš mūsų laisvos valios ir teisės į garbę.
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!



















