Agnės Zuokienės planuose – pensionatai pagyvenusiems

Esate atrinkta atstovauti Lietuvai „Europos moteris 2008" rinkimams už visuomeninę veiklą. Gal jums labiau norėtųsi būti pripažinta kaip verslininkė?
„Metų verslininkė" man būtų visai neįspūdinga nominacija, nes aš jau seniai nesijaučiu verslininke. 15 metų viena koja buvau visuomeninėje veikloje, kita koja - versle, o prieš penkis metus į visuomeninę veiklą pasinėriau visa galva. Per tuos metus manyje pasikeitė mąstysena. Aš negaliu galvoti apie pelną. Svarstau, kaip galima padaryti daugiau gerų darbų, o pinigai man yra priemonė tai daryti.

Bet iš verslo, ko gero, visiškai nepasitraukėte. Vis dar esate „United Colors of Benneton" parduotuvių, prekiaujančių rūbais, direktorė?
Aš dabar esu konsultantė. Nebe direktorė, kuria buvau ilgus metus. Tai jau praeitis, į kurią, abejoju, ar kada nors sugrįšiu. Jei kažkada reikėjo dirbti po 10-12 valandų per parą, keltis naktimis, save alinti, šiandien jau užtenka penkių minučių per dieną, ir aš jau matau, kaip sekasi. Dabar verslą tarsi stebiu iš šono. Darbuotojams taip pat gerai, nes žino, kad su jais dalinuosi atsakomybe. Mes tariamės principiniais klausimais, o į kasdienius dalykus aš nesikišu. Po truputėlį prarandu ryšį su verslu, bet ši veikla man svarbi, nes aš iš jos gyvenu.

Jus paprastai pristato kaip verslininkę ir žurnalistę. Kuo jūs pati jaučiatės esanti ir kodėl?
Iš tikrųjų nei ta, nei kita, nors pagal išsilavinimą esu žurnalistė, šį darbą dirbau 7 metus. Versle esu jau apie 14 metų, bet žinau, kad pagal savo prigimtį nesu verslininkė. Žmoguje turi būti kažkoks specifinis verslumo genas. Aš galiu užsiimti verslu, nes turiu pakankamai žinių, bet nejaučiu malonumo. Todėl jei galiu rinktis, man mielesnė visuomeninė veikla.

O jūs pati skiriate dalį savo verslo pajamų savo vadovaujamai įstaigai „Azzara", kuri ir užsiima visuomenine veikla?
O taip. Visuomeninė veiklai nekainuoja nei patalpos, nes pokalbiai telefonu. Galų gale aš gaunu tik simbolinį atlyginimą. Savas verslas ne tik padengia visuomeninės veiklos administravimo išlaidas, bet iš jo finansuojamas ir ne vienas projektas.

Jums tenka daug bendrauti su kitais verslininkais - prašyti paremti visuomeninius projektus. Kaip keičiasi jų požiūris  į labdarą?
Dažniausiai į paramą žiūrima kaip į reklamos rūšį. Niekas nenori paremti, nesitikėdamas naudos. Sutinka paaukoti kas septinta kompanija į kurią kreipiamės. Nesvarbu kuo - pinigais ar daiktais.
Manau, kad dar mūsų verslo žmonės dar nesubrendo paramos projektams. Gerai paskaičiavus, dar neaišku, kas daugiau paaukoja - pavieniai asmenys ir mažos kompanijos ar didžiosios bendrovės, kurių dažnas vadovas pirks penktą gerą mašiną ar penktą namą nei skirs pinigų bendražmogiškiems tikslams. Aš neturiu sindromo kaupti. Manau, kad su laiku išlaisvės ir daugiau žmonių. Yra keletas kompanijų, kurios jau antrus metus per metus paaukoja po 50 000 litų be išskaičiavimo. Tai stebuklas. O šiaip dėl kiekvienos sumos reikia daug įtikinėti. Man tai sunkiausias darbas.

Kaip atsitiko, kad tapote drabužių parduotuvių, kuriose apskritai nepatinka lankytis, vadove?
Atėjau dirbti pas vyrą, nes jis šį verslą pradėjo. Niekada nemaniau, kad dirbsiu drabužių sferoje. Mano mama visą gyvenimą buvo Vilniaus modelių namų dailininkė. Aš džiaugiausi tokia jos profesija, kad ji iš bet kokio skudurėlio gali sukurti fantastišką rūbą. Tačiau galvojau, kad pati su drabužiais neturėsiu nieko bendro. Bet va kaip atsitinka. Likimas apsuka savo ratą ir pastato į vietą. Mano likimas - drabužių verslas. Iš pradžių neįsivaizdavau, kuo galėčiau būti šeimos versle naudinga. Tačiau greitai save atradau. Dabar galiu pasakyti, kad buvau bene pirmoji viešųjų ryšių specialistė. Užsiėmiau tos kompanijos netiesiogine reklama. Ilgainiui po truputėlį prisiėmiau vis daugiau darbų, pareigų. Darbas šioje kompanijoje mane daug ko išmokė, tačiau svarbiausia yra tai, ką sužinojau apie save - supratau, kad esu labiau matematinio „sudėjimo" nei humanitarė. Dabar manau, kad labiausiai tikčiau dirbti auditore arba kontroliere Valstybės kontrolėje, nes esu labai pastabi, matau faktus, neatitikimus, puikiai žinau įstatymus. Tai mano stiprioji pusė, o prekyba drabužiais liko labiau pomėgiu.

O ką jums reiškia mada? Jums svarbu madingai rengtis?
Mano požiūris į madą matematiškas. Jos nemistifikuoju. Labai gerai žinau mados  teoriją, istoriją. Madą galima palyginti su astrologija. Astrologai atsiverčia žemėlapį ir pasižiūri, kaip dangaus kūnai išsidėstę tam tikru momentu.  Toks pat yra ir mados žemėlapis. Yra aišku, kas bus madinga ir po penkių, ir po septynių metų. Netgi galima pasakyti su nedideliais nukrypimais, kas bus madinga po 20 metų. Kaip dažnai jaunos merginos išgyvena nustemba, pamačiusios, kad vilki lygiai tokią pačią suknelę, kuri buvo madinga prieš 20 metų ir kurią vilkėjo mama, vežiodamos jas vežimėlyje. Jos galvoja: „Kaip taip gali būti! Nesąmonė!" Viskas yra logiška. Aš galiu apie kiekvieną rūbą pasakyti, kodėl jis madingas ir nemadingas tuo pačiu metu. Mada yra žaidimas. Mes esame mažytis didžiulės pramonės sraigtelis.  Apskritai išsirinkti kokį nemadingą drabužį šiais laikais sunkoka, nes viskas, kas yra drabužių parduotuvėse, yra madinga. Aš pati renkuosi naujus rūbus pragmatiškai. Svarbiausia - juo vilkėdama turiu gerai jaustis. Tai turi būti mano drabužis.  Antra, rūbas turi būti patogus, gero audinio. Ir tik tada - mados tendencijos.
 
O jūs kur dažniau apsiperkate - Lietuvoje ar užsienyje?
Lietuvoje. Didžiausia kančia - matuotis. Jei atėjau į parduotuvę - joje ilgai neužsibūnu. Greitai surandu, ko reikia, ir perku. Visai kitaip elgiuosi, kai ateinu į savo parduotuvę. Pažiūriu, ar nėra dulkių, kaip atrodo vitrinos, ar sukištos etiketės,  ar drabužiai sukabinti ant tų pakabų, ar yra visi dydžiai, ar sudėti drabužiai pagal temas. Sužiūriu daugybę dalykų. Turi būti tvarka.

Drabužių versle esate apie 14 metų. Kaip per tuos metus keitėsi pirkėjų skonis?
Jei kažkada žmonės pirko penkis tuos pačius megztinius, tai dabar taip niekas nedaro. Pasikeitė poreikiai. Jei anksčiau dažnas mieliau rinkosi klasikinius modelius, tai dabar nori įdomesnių drabužių, už kuriuos pasiruošę mokėti brangiau. 

Auginate tris vaikus. Kaip sekasi suderinti šeimą su verslu, visuomenine veikla?
Labai sunku. Ir aš apsimesčiau, jei pasakyčiau,  kad man puikiai sekasi. Sunkiau nei auginant tik du vaikus. Anksčiau man buvo lengviau sau leisti ko nors nepadaryti šeimai. Dabar tai sunkiau. O nuo tokių kompromisų nukenčia vidinė savijauta. Nuolat esi savimi nepatenkinta.  Bjauri būsena žinoti, kiek daug tu nespėjai. Gyvenimas susideda iš daugybės sraigtelių, kuriuos nuolat reikia prisukti.

Tai ar galima sakyti, kad moteris iš prigimties negali būti gera vadovė, nes ji labiau rūpinasi šeima?
Tikrai negalima lyginti.  Ir moteris, ir vyras gali būti geri vadovai. Būti vadove - turi būti vidinis moters apsisprendimas. Tam ryždamasi turi įvertinti, kad laukia daug kompromisų su savo sąžine. Vienu metu būti gera vadove ir viską susitvarkyti šeimoje ir be pagalbininkų yra labai sudėtinga.

O jūs turite pagalbininkų?
Pas mus kartą per savaitę ateina moteris, kuri padeda nudirbti rimtesnius buities darbus: pakeisti patalynę, išvalyti langus, skalbti užuolaidas. Visa kita tenka man. Kiek užtrunki, vien kol visų išskalbtas kojines surūšiuoji. Tačiau be šeimos jausčiausi blogai. Kaip ir be verslo bei visuomeninės veiklos. Mano gyvenimo pilnatvei reikalingi visi šie trys komponentai. Manau, man pasisekė, kad viskas taip susiklostė.

Sakėte, kad Lietuvoje trūksta tokių maisto produktų, kokių randate užsienyje. Gal norėtumėte užsiimti tokiu verslu - steigti parduotuves, vežti produktus?
Tokių parduotuvių trūksta, bet aš tuo tikrai neužsiimsiu. Pradėti naują verslą - labai rimtas žingsnis. Va ką aš norėčiau daryti, tai statyti pensionatus pagyvenusiems žmonėms. Save ruošiu tokiai minčiai. Manau, kad mano statytuose senelių namuose bus ne tik patogu, bet ir gera gyventi.  O atidaryti parduotuves, vežti maistą - daug kas gali padaryti žymiai geriau už mane. O ar gali pastatyti geresnius senelių namus - labai abejoju.

L. J.