Darbuotojų materialinė atsakomybė ir išskaitų iš darbo užmokesčio dydžiai

Materialinės atsakomybės rūšys
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tada, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą. Tokiu būdu, materialinės atsakomybės sutarties turinys turėtų identifikuoti tokios atsakomybės ribas, o visiškos materialinės atsakomybės sutartis suponuoja pilnutinę darbuotojo atsakomybę darbdaviui už padarytą jam (jo turtiniams interesams) žalą dėl darbuotojo kaltės.
DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje. DK 255 straipsnio dispozicijoje nustatyti šie atvejai, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą:
1) tokia žala buvo padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
Pateikta teisės norma rodo, kad DK neišvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai, t.y. tokių aplinkybių / sąlygų sąrašas gali būti išplėstas. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra - darbo tarybos) atstovų paruoštoje ir po darbuotojų kolektyvo pritarimo pasirašytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas įmonėje nustatyta tvarka neatsiskaito už įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą ir pan.). Tuo pačiu, toks teisinių normų reguliavimas reiškia, kad ir nesudarius visiškos materialinės atsakomybės sutarties, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą atsiradusią dėl veikų, nustatytų DK 255 straipsnio dispozicijoje. Kitais atvejais darbuotojo materialinė atsakomybė laikytina ribota (DK 253 straipsnis; 254 straipsnis). Paminėtina, kad atskirais atvejais, DK normomis nustatomos ir kitokios materialinės atsakomybės ribos. Pavyzdžiui, DK 85 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta žala.
Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (Žin., 2003, Nr. 52-2326) nustatyta tvarka. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutiniųjų mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, uždarbio vidurkio.

Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais, kitais dokumentais, o nuo šių dokumentų įforminimo dienos skaičiuojami ir terminai tiems nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia). Svarbus teisės aktas, reglamentuojantis tam tikrus procedūrinius galimų nuostolių (žalos) nustatymo atvejus, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo" (Žin., 1999, Nr. 50-1622; 2008, Nr. 49-1822, toliau - Taisyklės). Taisyklės reglamentuoja ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų (toliau vadinama - įmonės) privalomus reikalavimus inventorizacijai, kuri suprantama, kaip materialinių vertybių patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su apskaitos duomenimis. Šios Taisyklės taip pat rekomenduotinos neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, ūkininkų ūkiams, gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla, užsienio ūkio subjektams, veikiantiems per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, užsienio ūkio subjektams, kurių atstovybės yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Taisyklių 5 punktu, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam atsakingam asmeniui (pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę).
Darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas, gali turtinę žalą padaryti ne tiesiogiai darbdaviui, bet pašaliniams fiziniams ar juridiniams asmenims (teisinėje terminologijoje tokie subjektai įvardijami kaip tretieji asmenys). Tokiu atveju CK 6.264 straipsnio 1 dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbdavys, atlyginęs turtinę žalą tretiesiems asmenims pagal civilinius įstatymus įgyja regreso teisę išieškoti dėl to patirtus nuostolius iš kalto darbuotojo DK nustatyta tvarka. Šiuo atveju atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Paminėtina, kad dėl aukščiau išvardintų aplinkybių yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškovo Vilniaus universiteto onkologinio instituto ieškinį to instituto darbuotojui J. J. Ž. (žr. 2005 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2005).
Tikslinga paminėti, kad kai žalą kartu padaro keli darbuotojai, jiems taikoma bendra dalinė atsakomybė, tai yra atlygintini nuostoliai nustatomi kiekvienam iš jų atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno asmens kaltės laipsnį, taikytinos materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Solidariai (t. y. visi bendrai) darbuotojai atsako tuomet, kai jie žalą padaro bendrais nusikalstamais veiksmais, kuriuos nuosprendžiu konstatuoja teismas. Tokiu atveju teismo priteisti visi nuostoliai gali būti pasirinktinai išieškomi iš bet kurio šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo asmens.
Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 straipsnio 1 dalis), o turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis. Apskaičiuojant žalą turi būti atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą ir jo natūralų sumažėjimą bei patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).

Padarytos žalos išieškojimo tvarka

Žalą padaręs darbuotojas ją gali savo noru atlyginti. Tokiais atvejais jis, įmonei sutinkant, gali jai neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą ar sugadintą daiktą pataisyti arba tą žalą atlyginti pinigais. Jei žala geruoju neatlyginama, jos nuostoliai (t. y. žalos piniginė išraiška) iš kaltų asmenų išieškomi priverstine tvarka. Reikėtų pabrėžti, kad DK 224 straipsnyje nurodyta, jog „išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais". Suprantama, šiuo atveju kalbama apie išskaitas, daromas be darbuotojo sutikimo, nes išskaitos, daromos su darbuotojo sutikimu, t. y. gavus jo nurodymą, laikytinos darbuotojo disponavimu savo uždarbiu. Pagal minėtą DK normą galima daryti išvadą, kad išskaita, padaryta dėl įstatymuose nenumatytų priežasčių ir nesant darbuotojo sutikimo, laikytina neteisėta. Tad darbuotojas, iš kurio darbo užmokesčio neteisėtai išskaičiuojama bet kokio dydžio piniginė suma, turi teisę ją išsireikalauti iš darbdavio darbo ginčo tvarka.
Kaip nustato DK 258 straipsnis, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir tam nėra būtinas darbuotojo sutikimas. Tokiu būdu, rašytinis nurodymas išskaitai iš darbuotojo darbo užmokesčio negali būti duodamas, jei yra praleistas vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos, ar darbuotojas yra nutraukęs darbo santykius su darboviete, arba darbuotojo padaryta žala viršija jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Šiais atvejais darbdavys, per DK 27 straipsnio nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, gali pareikšti esamam ar buvusiam darbuotojui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, tačiau ieškinio senatimi nederėtų piktnaudžiauti, nes tokiam ginčui galioja ir sutrumpintas trijų mėnesių senaties terminas (DK 289 straipsnio 1 dalis).
Atskirais atvejais įmonei padarytą žalą teismas gali priteisti nagrinėdamas administracinę ar baudžiamąją bylą. Paminėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2005 ir kt. teismo suformuoti precedentai). Kai tam tikram darbuotojui žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.
DK 225 straipsnyje nurodyta, kad iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaitų dydis kiekvieną mėnesį negali viršyti 20 proc., o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą - iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Išskaičiuojant iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, tačiau iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį, gali būti išskaitoma 70 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu teismas nenustato mažesnio išskaitų dydžio.
Tokiu būdu, darbdaviui savo iniciatyva nukreipiant išieškojimą į darbuotojo darbo užmokestį, negalima išskaičiuoti vienkartiniu nurodymu daugiau kaip 20 proc. jo darbo užmokesčio, o bendras išskaitos dydis ad hoc negali viršyti jo vieno vidutinio darbo užmokesčio. Paprastai tokios išskaitos išdėstomos laike, o žala, viršijanti vieną vidutinį darbo užmokestį ir neatlyginta geranoriškai, išieškoma darbo ginčo keliu (darbo ginčų komisijos ar teismo).
Teismo ar darbo ginčo komisijos priteisti nuostoliai išieškomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei skolininkas priteistų nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei aprašomo turto nėra - į skolininko darbo užmokestį. Tokiu atveju, išieškotinos sumos dydis yra nustatomas pagal jau minėtą DK 225 straipsnį.
Atmintina, kad darbuotojas, nesutikdamas su darbdavio daroma išskaita, visada turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, o kreipimasis į darbo ginčus nagrinėjantį organą sustabdo išieškojimą iš darbo užmokesčio.

Valstybinės darbo inspekcijos inf.