Ekonomikos vaistai - kvalifikuoti imigrantai

Eglė MARKEVIČIENĖ

Emigracijos bangai iš Lietuvos į tolimus kraštus nunešus šimtus tūkstančių darbingų ir kvalifikuotų žmonių, ekspertai bei verslininkai įspėja: ateityje normalus krašto ūkio augimas ir socialinių garantijų užtikrinimas likusiems piliečiams bus įmanomas tik skatinant kvalifikuotų darbuotojų iš kitų šalių atvykimą.

Apgalvotos imigracijos politikos pamatus reikia pradėti kloti jau šiandien. Taip pat būtina laužyti apie imigrantus susiformavusius neigiamus visuomenės stereotipus, kurie yra labai ryškūs, nors beveik neparemti asmenine bendravimo su svetimtaučiais patirtimi.

"Šiuo metu Lietuvoje vientisos ekonominės imigracijos politikos nėra", - antradienį per spaudos konferenciją sakė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė. Ji pristatė TMO ir Europos migracijos tinklo atliktą studiją apie darbo imigraciją "Darbo jėgos migracija: poreikis ir politika Lietuvoje". Joje pirmą kartą išsamiai nagrinėjami darbo imigracijos politikos ir praktikos Lietuvoje klausimai.

Studijoje konstatuojama, kad ateities konkurencinga ekonomika neįmanoma be aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos darbo, tačiau pastarojo laikotarpio migracijos procesai Lietuvoje veikia priešinga kryptimi - protai ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai palieka kraštą. "Lietuvos strateginę darbo migracijos politiką būtina keisti - darbo jėgos pritraukimas turėtų būti nukreiptas ne tiek į šių dienų poreikius, kiek į ateitį ir susietas su Lietuvos ūkio socialinės bei ekonominės plėtros strategija, tapti jos sudedamąja", - tikina studijos autoriai.

Apie apgalvotos imigracijos politikos, kuri leistų į Lietuvą pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, būtinybę šiandien vis garsiau kalba ir ekonomikos ekspertai. "Jei norėsime gyventi normalios ekonomikos šalyje, tiesiog neturėsime kito pasirinkimo: tiek dėl didžiulės emigracijos, tiek dėl prastėjančios demografinės padėties, tiek dėl nepakankamo Lietuvoje parengiamų specialistų lygio. Kol kas galime verstis, bet kuo toliau, tuo labiau ryškės konfliktas tarp mūsų ambicijų plėtoti tam tikras verslo šakas ir tarp realių galimybių rasti joms tinkamų darbuotojų", - LŽ tvirtino komercinio SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

"Lietuvos ekonomiką gali išgelbėti dozuota, gerai apgalvota kvalifikuotos darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracijos politika", - nurodė Rimantas Rudzkis, banko "DnB NORD" vyriausiasis analitikas.

"Mums reikia protų - inžinierių, mokslininkų, vadybininkų, kurie būtų pajėgūs sukurti didesnę pridėtinę vertę. Jei Lietuva jų neįsileis, šalies ekonominis augimas sustos. Žinoma, imigracijos politika turi būti selektyvi - nereikia daryti kitų valstybių klaidos ir atverti kelią juodadarbiams, kurie sukuria daug socialinių problemų, o ne pridėtinę vertę", - LŽ teigė Gediminas Kostkevičius, bendrovės "Baltic Orthoservice", kurioje jau iš šiandien dirba specialistų iš Filipinų, valdybos pirmininkas.

Gaisrų gesinimas

Šiuo metu, kaip pažymi A.Sipavičienė, darbuotojai ne iš ES šalių į Lietuvą įsileidžiami tik pagal "gaisrų gesinimo" principą - supaprastinta tvarka leidimus dirbti gauna darbininkiškų specialybių atstovai pagal stambių darbdavių pageidavimus. Tai daugiausia tolimųjų reisų vairuotojai, laivų statytojai ar egzotiškų virtuvių virėjai, o tokie prioritetai jau kuris laikas nebeatitinka modernios ekonomikos poreikių.

"Pasaulyje imigracija vis labiau siejama su ekonomine plėtra. Pereinant iš industrinės į žiniomis paremtą visuomenę turi keistis požiūris: tuos, kurie duoda valstybei inovacijų, reikia vilioti, užuot stabdžius jų atvykimą ir sudarius kliūtis. Šiandien visos šalys suvokia, kad be imigrantų neišsivers", - kalbėjo A.Sipavičienė.

Jeigu dabar darbdaviui prireikia įsivežti kitokios profesijos atstovą, nei nurodoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktame sąraše, tenka įveikti iki pusmečio trunkančias procedūras, kol tarnybos įsitikina, kad tokios kompetencijos žmogaus nėra nei Lietuvoje, nei kitose ES valstybėse. Pasak Rūtos Skyrienės, Lietuvos investuotojų forumo vykdomosios direktorės, šie reikalavimai taikomi net aukščiausio lygio vadybininkams, tarkime, iš JAV ar Kanados, kuriuos dirbti į Lietuvą komandiruoja tarptautinės korporacijos.

Pagrindinis ir vienintelis tebegaliojantis strateginis dokumentas - Lietuvos imigracijos strategijos gairės, tačiau, anot A.Sipavičienės, tai daugiau politinė deklaracija, o gairėse išdėstyti imigracijos politikos principai rodo, kad Vyriausybė toliau vykdo inovacijų pritraukimą ribojančią "skylių kamšymo" politiką.

Darbo rinka - kaip rėtis

Emigracijos, pagal kurios mastą Lietuva šešerius pastaruosius metus lyderiavo tarp visų Europos Sąjungos (ES) valstybių, banga sunkmečiu į svetimas šalis išplovė dar daugiau piliečių. Oficialiais duomenimis, 1990-2009 metais iš Lietuvos emigravo 414 tūkst. gyventojų, o vien per dešimt šių metų mėnesių išvykimą svetur deklaravo dar 74 tūkst. žmonių - 4 kartus daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Tai reiškia, jog šiemet per vieną dieną Lietuva netenka vidutiniškai 250 gyventojų. Tikslaus emigravusiųjų skaičiaus niekas nežino, tačiau manoma, kad jis galėtų būti dvigubai didesnis nei oficialus.

Tuo metu atvykstančiųjų į Lietuvą apimtis yra 20 kartų mažesnė - imigrantų skaičius šalyje nesiekia nė 1 procento, įskaičiuojant ir grįžusius lietuvius. O aukštos kvalifikacijos darbuotojų imigracija tėra simbolinė, ji sudaro vos 3,5 proc. viso atvykstančių žmonių srauto.

"Emigracija iš Lietuvos - milžiniška. Tokios nėra jokioje kitoje Europos valstybėje. Tačiau blogiausia, kad daugiausia išvažiuoja jauni, darbingi ir išsilavinę žmonės. Lieka didžiulės tuščios skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Jas darbo jėgos rinkoje išplovė emigracija. Negana to, šios skylės linkusios plėstis, nes emigracinės nuotaikos visuomenėje neslūgsta", - LŽ padėtį apibūdino A.Sipavičienė.

Per TMO tyrimą net trečdalis apklaustųjų nurodė, kad norėtų emigruoti iš Lietuvos. Tokių daugiausia tarp jaunų žmonių, iki 29 metų: kone 60 proc. jų norėtų išvažiuoti, o per 30 proc. jau ruošiasi taip pasielgti.

Ekonominis sunkmetis, kai didėjo nedarbas, mažėjo atlyginimai ir daugelį šeimų prislėgė pakilimo laikotarpiu paimtų paskolų našta, emigracijos srautą dar labiau padidino, o dauguma anksčiau emigravusių ir apie sugrįžimą svarsčiusių tautiečių atsisakė šios minties. "Viltys, kad pavyks susigrąžinti lietuvius emigrantus, yra iliuzija. Kuo ilgiau žmonės gyvena užsienyje, tuo menkesnė tikimybė, jog jie sugrįš. Tyrimai rodo, kad praleidus svetur penkerius metus, tokia galimybė gerokai sumažėja, ypač jei iškeliaujama su šeimomis. Be to, paprastai grįžta ne tie emigrantai, kurių reikia darbo rinkai", - nurodė A.Sipavičienė.

Emigracijos bangai iššlavus jaunesnius ir darbingus žmones, ant likusių Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų pečių sunkiai pakeliama našta užgula būtinybė išlaikyti pensininkus ir nedarbingus asmenis, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų, kitų viešųjų paslaugų išlaikymo išlaidos. Prasmės netenka ir valstybės vadovų kalbos apie ekonominį proveržį, siekius į šalį pritraukti aukštųjų technologijų kompanijas, tapti Rytų Europos inovacijų centru. Jau ir šiandien, kai nedarbo lygis siekia 17-18 proc., verslas trimituoja apie kai kurių kvalifikacijų darbuotojų trūkumą. Kol kas jų stokojama informacinių technologijų, transporto, statybų sektoriuose, tačiau Lietuvos ekonomikai pradėjus rodyti pirmuosius atsigavimo ženklus darbuotojų stygiaus problema iškils visu aštrumu.

"Vertinant ilgalaikę perspektyvą emigracija yra absoliučiai neigiamas ekonomikos plėtros veiksnys, kuris gali niekais paversti ambicijas tapti aukštų technologijų šalimi vien dėl to, kad galimiems investuotojams neturėsime ko pasiūlyti. Nei mokestinės lengvatos, nei kiti valdžios siūlomi meduoliai jų nesudomins, jei čia nebus tinkamų žmonių", - sakė G.Nausėda.

A.Sipavičienė įžvelgė dar vieną pavojų - darbo rinkoje atsiradusios tuščios nišos vis tiek bus užpildytos, tačiau tai vyks stichiškai, o į Lietuvą atvažiuos žemos kvalifikacijos darbuotojų arba nelegalų. "Nėra šalių, kuriose nišos nebūtų užpildytos. Pagrindinis klausimas - kuo?" - pabrėžė ekspertė.

Dėl protų nekonkuruoja

Itin neigiamas Lietuvos piliečių požiūris į imigrantus verčia politikus vengti su jais susijusių sprendimų, nors klausimas yra labai aktualus. Kaip matyti iš TMO tyrimo, maždaug 64 proc. piliečių įsitikinę, jog darbo migraciją būtina griežtai riboti, o teiginiui, kad ją reikėtų skatinti, pritaria vos 3 proc. apklaustųjų. "Politikai apie imigraciją nedrįsta net užsiminti, nes tas, kuris pasiūlytų spręsti ekonomines problemas pritraukiant darbuotojų iš kitų šalių, per rinkimus greičiausiai būtų sutriuškintas", - svarstė A.Sipavičienė.

Todėl Lietuva, neturinti strategijos, kaip pritraukti kvalifikuotų užsieniečių, ir tebesivadovaujanti dabartinėmis "ribojančiomis" imigracijos taisyklėmis, šiuo metu Europoje vykstančioje kovoje dėl protų lieka nuošalėje - tiek dėl to, kad ribodama imigraciją net neprisideda prie šios kovos, tiek dėl to, kad kvalifikuotiems darbuotojams gali pasiūlyti gerokai kuklesnius atlyginimus ir socialines garantijas nei kitos valstybės.

"Europos šalys intensyviai ieško protų kituose kraštuose, bando juos prisivilioti, bet Lietuva šią konkurenciją tikrai praloštų. Tarkime, daugelyje valstybių jau dabar išduodamos darbo paieškos vizos, leidžiančios specialistui iš trečiosios šalies atvykti ir ieškoti darbo, o jį suradus - pasilikti, vyksta kampanijos, per kurias reklamuojamos darbo galimybės tame krašte", - nurodė A.Sipavičienė.

Įvertindami problemos aštrumą verslininkai patys sufleruoja valdžiai konkrečius siūlymus, kaip būtų galima prisivilioti kvalifikuotų užsieniečių. "Vyriausybė turi imtis politinės ir ekonominės iniciatyvos pritraukti į Lietuvą gabių tyrėjų ir inžinierių. Siūlyčiau sukurti kreditinių stipendijų fondą, kuris finansuotų jau išsimokslinusių, bakalauro ar magistro laipsnį turinčių trečiųjų šalių piliečių studijas Lietuvoje. Tačiau atvykdami jie turėtų įsidarbinti ir Lietuvos aukštųjų technologijų bendrovėse", - vieną galimybių įvardijo G.Kostkevičius.

Kitas jo siūlymas Vyriausybei - rasti rezervų, galbūt iš ES fondų, ir suteikti paramą bendrovėms, pasamdžiusioms aukščiausio lygio specialistų bei vadybininkų. G.Kostkevičiaus manymu, tai leistų Lietuvos pramonei tapti konkurencingesnei ir įmonėse įdiegti efektyvius valdymo metodus, kurių daugelis stokoja. "Aukšto lygio vadybininkas brangiai kainuoja, dauguma Lietuvos įmonių to neįkanda. Jei pasamdžius tokį darbuotoją bendrovės rezultatai akivaizdžiai pagerėtų, suteiktos paramos nereikėtų atiduoti, o jei gerėtų nesmarkiai, dalį lėšų tektų grąžinti - taip riziką prisiimtų ir valstybė, ir įmonė", - dar vieną variantą siūlė jis.