Darbo santykiai ir jų teisinio reglamentavimo ypatumai

DARBO SANTYKIAI IR JŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO YPATUMAI

1. Darbo teisės ir darbo teisinių santykių samprata

Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu. Pati sąvoka "darbas" nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Darbas tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Būdamas tikslingas ir tinkamas, jis yra ir intelektinė veikla. Šie požymiai ir naudingumas skiria darbą nuo kitų tiek žmogaus, tiek gyvosios gamtos veiklos rūšių. Žmonių veikla, neturinti minėtų požymių, nėra darbas.

Darbo teisės reguliavimo objektu yra visuomeniniai darbo santykiai, arba kitaip tariant, nustatant darbo teisės normas, t.y. priimant atitinkamus įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus yra siekiama reguliuoti dviejų šalių: darbuotojų ir darbdavių tarpusavio santykius.

2. Darbo teisės šaltiniai ir naujasis Darbo kodeksas

Lietuvos darbo teisės šaltinius, t.y. teisinius dokumentus kuriuose yra formuluojamos teisės normos, reguliuojančios darbo santykius galima suskirstyti į tokias pagrindines rūšis:

1. 1. tarptautinius norminius teisės aktus (Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos ir rekomendacijos; Europos Sąjungos direktyvos; Europos socialinė chartija);
2. 2. nacionalinius norminius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucija; Darbo kodeksas; Bedarbių rėmimo įstatymas; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas; atitinkami Vyriausybės nutarimai; vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai; kolektyvinės sutartys).

Kalbant apie darbo teisės šaltinius, neišvengiamai reikia atkreipti dėmesį į nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojusį Darbo kodeksą. Tai pirmas ir ilgai rengtas kodifikuotas (t.y. jungiantis kone visas svarbiausias darbo teisės normas) teisės aktas, priimtas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Įsigaliojus Darbo kodeksui ir panaikinus praktiškai visus iki šiol galiojusius darbo įstatymus (išskyrus, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, Bedarbių rėmimo įstatymą, Garantinio fondo įstatymą) Lietuvos darbo teisė įžengė į naują etapą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas ne valstybės priimamoms teisės normoms, bet kuo daugiau laisvės ir veikimo galimybių paliekant pačioms darbo santykių šalims ir jų priimamiems susitarimams.

3. Darbo santykių subjektai ir jų atstovavimas

Sutinkamai su Darbo kodekso 15 straipsniu, darbuotoju yra laikomas fizinis asmuo, turintys darbinį teisnumą ir veiksnumą bei dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai gali numatyti išimtis, t.y. nustatyti, kad darbuotojo darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda ne nuo šešiolikos metų, bet anksčiau.

Visi pas tą patį darbdavį dirbantys darbuotojai sudaro darbuotojų kolektyvą.

Darbo kodekse nustatyta, kad darbdaviu yra laikoma įmonė, įstaiga, organizacija nepaisant jos nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Darbdaviu taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Darbdavio - fizinio asmens - darbinis teisnumas ir veiksnumas nustatomas remiantis Civilinio kodekso normomis.

Darbuotojai ir darbdaviai darbo teises ir pareigas gali įgyti, pakeisti, jų atsisakyti ar jas apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, darbuotojai susirinkime gali savo atstovavimo ir gynimo funkciją perduoti atitinkamos veiklos šakos profesinei sąjungai arba slaptu balsavimu išsirinkti darbo tarybą ir jai pavesti atstovauti jų interesus.

Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas. Darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija). Įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas turi teisę pagal kompetenciją dalį savo įgaliojimų darbo teisės srityje perduoti fiziniam ar juridiniam asmeniui.

4. Kolektyvinės darbo teisės samprata

Kolektyviniai darbo santykiai sudaro didelę ir pastaruoju metu vis daugiau reikšmės įgaunančią darbo teisės dalį. Kolektyvinė darbo teisė reglamentuoja tokius klausimus, kaip: socialinė partnerystė, darbuotojų informavimas ir konsultavimas, kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių (nacionalinių, šakos, teritorinių, įmonės) pasirašymas ir kolektyviniai darbo ginčai.

5. Individualūs ir su jais susiję darbo santykiai

Tam kad susiklostytų individualūs darbo santykiai, pirmiausiai asmuo turi būti įdarbintas. Todėl Darbo kodekse taip pat yra reglamentuojami įdarbinimo klausimai. Tiesa, šiuo atveju reikia pažymėti, kad įdarbinimo santykiai tai nėra vien teisiniai darbo ar su jais susiję santykiai. Šie santykiai daug platesnio turinio ir apima ne tik teisinius, bet ir ekonominius, socialinius aspektus, todėl jie negali būti reguliuojami tik darbo teisės normų.

Darbo kodeksas reglamentuoja tik pačius svarbiausius klausimus, susijusius su įdarbinimo santykiais, visa kita palikdamas specialiam - Bedarbių rėmimo įstatymui, Vyriausybės nutarimams ir net socialinių partnerių susitarimams.

Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Įdarbinimo paslaugas nemokamai teikia Lietuvos darbo birža, kurią sudaro Respublikinė ir teritorinės darbo biržos. Tarpininkauti dėl įdarbinimo taip pat gali ir kitos įmonės, įstaigos, organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose nurodyta ši veikla.

6. Darbo sutartis ir su ja susiję teisiniai santykiai

Įstatyminis darbo sutarties apibrėžimas yra pateiktas Darbo kodekso 93 straipsnyje: Darbo sutartis - yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Darbo sutarties šalys yra - darbuotojas ir darbdavys

Darbo sutarties turinys. Pagal Darbo kodekso 94 straipsnio 1 dalį, Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą klasifikuojamos: 1) nustatomos įstatymais, kitais norminiais aktais bei kolektyvinėmis sutartimis (šalys, sudarydamos darbo sutartį, tas sąlygas akceptuoja); 2) nustatomos šalių susitarimu (būtinosios ir papildomos).

Būtinosios darbo sutarties sąlygos - sąlygos, dėl kurių šalims nesusitarus (net ir nesusitarus tik dėl vienos iš jų) sutartis laikoma nesudaryta. Būtinosios darbo sutarties sąlygos yra: 1) darbuotojo darbovietė (įmonė, jos struktūrinis padalinys ir pan.); 2) darbuotojo darbo funkcijos - susitariama dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų - nurodoma profesija (plačiausia žinių sritis), specialybė (specialaus pasirengimo reikalinga darbo sritis), kvalifikacija (žinių lygis) arba pareigos. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys turi susitarti ir dėl darbo apmokėjimo sąlygų (Darbo kodekso 95 straipsnis).

Papildomos darbo sutarties sąlygos - visos kitos sutartyje aptariamos, bet nesančios jai privalomos sąlygos. Dėl jų galima tartis arba ne, bet sutartis vis vien galios. Susitartus dėl jų, jos tampa privalomomis sutarties šalims (t.y. šalys privalo jų laikytis).

Darbo kodekso 108 straipsnyje yra nustatyta, kad darbo sutartys gali būti:

1. neterminuotos (darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui).;
2. terminuotos (gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys); laikinosios (laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui); sezoninės (sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 154 "Dėl sezoninio darbo");
3. dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;
4. su namudininkais (darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas atliks namuose);
5. patarnavimo darbams (patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas).

Darbo sutarties pasibaigimas. Darbo sutartis gali pasibaigti Darbo kodekso ir kitų įstatymų (praktiškai tokiu įstatymu yra Įmonių bankroto įstatymas) nustatytais atvejais, likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo ir darbuotojui mirus. Darbo kodekse nustatyti tokie darbo sutarčių nutraukimo pagrindai:

1. šalių susitarimu - viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.);
2. suėjus terminuotos darbo sutarties terminui - suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Nė vienai iš šalių darbo sutarties nenutraukus, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota;
3. darbuotojo pareiškimu - darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris dienas, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį;
4. dėl aplinkybių nepriklausančių nuo darbuotojo - darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga);
5. darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės - darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį atitinkamai prieš du arba keturis mėnesius. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
   Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, invalidai, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis;
6. nutraukimas be įspėjimo - darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama šiais atvejais: 1) įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo; 2) kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą; 3) įstatymų įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu; 4) kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo; 5) kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį; 6) likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo: 1) kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos; 2) kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.
   Darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus Darbo kodekso 136 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus. Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės.

Nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje:

1. iki dvylikos mėnesių - vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
2. nuo dvylikos iki trisdešimt šešių mėnesių - dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
3. nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių - trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
4. nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių - keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
5. nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių - penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
6. daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių - šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Nutraukus darbo sutartį kitais Darbo kodekse ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys.

7. Darbo laikas

Darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą bei kiti šiam laikui prilyginti laikotarpiai. Taigi į darbo laiką įeina šie laikotarpiai: a) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; b) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas; c) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; d) pertraukos darbe, įskaitomos į darbo laiką; e) privalomų medicininių apžiūrų laikas; f) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose; g) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; h) prastovos laikas; i) kiti teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Darbo laiko rūšys.

1. Normalus darbo laikas - sutinkamai su Darbo kodekso nuostatomis, Lietuvoje nustatoma penkių darbo dienų savaitė, ilgesnę, t.y. šešių darbo dienų savaitę galima nustatyti tik tose įmonėse, kuriose dėl gamybos ar darbo organizavimo ypatumų penkių darbo dienų savaitė yra neįmanoma. Normalus darbo laikas per savaitę (nepriklausomai nuo darbo dienų skaičiaus) yra 40 valandų. Per dieną darbo laiko trukmė negali viršyti - 8 valandų.
2. Sutrumpintas darbo laikas - tai toks Darbo kodekso ar kitų įstatymų nustatytas darbo laikas, kuris yra trumpesnis negu normalus darbo laikas. Sutrumpintas darbo laikas nustatomas asmenims: a) iki aštuoniolikos metų; b) dirbantiems kenksmingoje darbo aplinkoje; c) dirbantiems naktį.
3. Ne visas darbo laikas - tai taip pat už normalų darbo laiką trumpesnis darbo laikas, bet skirtingai nuo sutrumpinto darbo laiko nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu, o ne teisės aktų reikalavimu. Tačiau tam tikrais atvejais darbdavys privalo nustatyti tokį darbo laiką, t.y. kai to pareikalauja: darbuotojas ryšium su jo sveikatos būkle (esant atitinkamai medikų pažymai); nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris; darbuotojas, auginantis vaiką iki trejų metų; darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų; darbuotojas iki aštuoniolikos metų; invalidas; darbuotojas, slaugantis sergantį šeimos narį (esant medikų pažymai).
4. Naktinis darbo laikas - naktiniu darbu laikomas darbas, jeigu bent trys darbo valandos tenka nakties laikui (nakties laikas - 2200-600val.). Naktinis darbo laikas yra trumpinamas viena valanda, išskyrus tuos atvejus, kada yra nepertraukiama gamyba arba kai asmuo yra priimtas tokiam darbui (pvz., sargas).
5. Suminis darbo laikas - tai tokia darbo laiko apskaita, taikoma nepertraukiamai veikiančiose įmonėse. Šiuo atveju netaikoma kasdieninio ir kassavaitinio darbo laiko apskaita, t.y. leidžiama dirbti ilgiau nei normalus darbo laikas per tam tikrą laikotarpį. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip keturi mėnesiai. Tačiau ir per dieną negali būti dirbama daugiau kaip 12 valandų, o per savaitę - 48 valandas. Viršijus šią darbo laiko normą, suteikiamas proporcingas poilsio laikas ir apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
6. Viršvalandinis darbas - tokiu darbu laikomas darbo laikas, viršijantis normalų darbo laiką, sutrumpintą darbo laiką, ne visą darbo laiką ar suminį darbo laiką. Viršvalandinis darbas paprastai draudžiamas. Darbdavys skirti dirbti tokius darbus gali tik išimtiniais darbo kodekse nustatytais atvejais. Tokių darbų negalima skirti dirbti asmenų iki aštuoniolikos metų, asmenų, kurie mokosi, dirbant kenksmingomis darbo sąlygomis. Viršvalandinis darbas negali trukti ilgiau kaip dvi dienas iš eilės ir iš viso keturias valandas, o per metus - 120 valandų.

8. Poilsio laikas

Poilsio laikas - tai laisvas nuo darbo laikas, kurį darbuotojas gali naudoti savo nuožiūra.

Poilsio laiko rūšys.

1. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti - darbuotojams turi būti suteikiama ne trumpesnė kaip pusvalandžio ir ne ilgesnė kaip dviejų valandų pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų.
2. Papildomos pertraukos - tai darbuotojams pailsėti skiriamas laikas, kuris įskaitomas į darbo laiką. Sutinkamai su Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr.160 "Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo" darbdavys papildomas pertraukas privalo nustatyti asmenims iki aštuoniolikos metų, kai jų darbo laikas ilgesnis kaip keturios darbo valandos (pertrauka ne trumpesnė kaip 30 minučių); krūtimi maitinančiai moteriai ne trumpesnes kaip 30 minučių pertraukas ne rečiau kaip kas trys valandos (moters pageidavimu šios pertraukos gali būti sujungiamos ir suteikiamos kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti arba atitinkamu laiku paankstinama darbo dienos pabaiga); invalidams, nėščiosioms, neseniai pagimdžiusioms moterims, senatvės pensininkams ir kitiems darbuotojams esant medikų pažymai.
3. Specialios pertraukos - suteikiamos dirbant lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip -10 °C, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams.
4. Paros poilsis - tai kasdieninis nepertraukiamas poilsio laikas tarp darbo dienų. Šio poilsio trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų.
5. Savaitės nepertraukiamas poilsis - bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių darbo dienų savaitei - šeštadienis ir sekmadienis. Šis poilsis turi trukti ne trumpiau kaip 35 valandas. Paprastai skirti dirbti poilsio dienomis draudžiama.
6. Kasmetinis poilsis (6.1. švenčių dienos - tai Darbo kodekso nustatytos dienos, kurių metu taip pat draudžiama dirbti, išskyrus tokius darbus, kurių negalima sustabdyti dėl techninių gamybos sąlygų, darbus, būtinus gyventojų aptarnavimui, taip pat neatidėliotinus remonto, krovos darbus. Švenčių dienos išvardintos Darbo kodekso 162 straipsnyje:
   1. sausio 1-oji - Naujųjų metų diena;
   2. vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena;
   3. kovo 11-oji - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena;
   4. sekmadienis ir pirmadienis - katalikų Velykų dienoms;
   5. gegužės 1-oji - Tarptautinė darbo diena;
   6. pirmasis gegužės sekmadienis - Motinos diena;
   7. liepos 6-oji - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena;
   8. rugpjūčio 15-oji - Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena);
   9. lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena;
   10. gruodžio 25-oji ir 26-oji - Kalėdų dienos.
   6.2. kasmetinės atostogos - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Kasmetinės atostogos yra minimaliosios, pailgintos ir papildomos. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė - dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos. Darbuotojams iki aštuoniolikos metų; darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų; invalidams suteikiamos kasmetinės minimalios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos. Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Kasmetinės papildomos atostogos gali būti suteikiamos: darbuotojams už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų; už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje; už ypatingą darbų pobūdį. 6.3. Tikslinės atostogos - tai:
   1. nėštumo ir gimdymo;
   2. atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai;
   3. mokymosi;
   4. kūrybinės;
   5. valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms atlikti;
   6. nemokamos atostogos.
   6.3. Nemokamos atostogos - darbuotojo reikalavimu nemokamos atostogos suteikiamos:
   1. darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų - iki keturiolikos kalendorinių dienų;
   2. darbuotojams, auginantiems vaiką invalidą iki šešiolikos metų - iki trisdešimties kalendorinių dienų; moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai - tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;
   3. invalidui - iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus; e) darbuotojui, vienam slaugančiam invalidą, kuriam invalidumą nustatančios komisijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, - iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;
   4. darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį - tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga; g) santuokai sudaryti - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos; h) mirusio šeimos nario laidotuvėms - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos. Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka).

9. Darbo užmokestis

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Darbo užmokestis mokamas pinigais. Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą. Darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą.

Mokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą - už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos).

Mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis - už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis.

Mokėjimas už ne visą darbo laiką - ne visas darbo laikas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba mokama už atliktą darbą.

Darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka - darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, - kartą per mėnesį. Visiems darbuotojams darbdavys turi įteikti atsiskaitymo lapelius. Į atsiskaitymo lapelius įrašomos darbuotojui apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos.

Darbo užmokesčio mokėjimas atleidžiant iš darbo ar darbuotojui mirus - darbuotoją atleidžiant iš darbo, visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos: a) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos, - ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną; b) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.) - per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. Darbuotojui mirus, jam priklausantis darbo užmokestis ir kitos sumos išmokamos mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo - ne vėliau kaip per tris darbo dienas pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą.