Pareto dėsnis

Pareto principas, dar žinomas kaip 80/20 taisyklė, kilo iš sociologinių ir ekonominių stebėjimų, kuriuos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atliko italų mokslininkas Vilfredo Pareto (1848–1923). Pagrindinė jo įžvalga buvo ekonominė disproporcija: analizuodamas Italijos gyventojų pajamas, jis pastebėjo, kad maždaug 20 % gyventojų valdo 80 % viso šalies turto.

Tai nebuvo vien statistinis pastebėjimas – Pareto įtvirtino šią disproporciją kaip bendrą socialinę tendenciją. Jo darbai tapo pamatiniais teorijoms apie elitus, socialinį disbalansą bei resursų pasiskirstymą. Jis ne tik identifikavo nelygybę, bet ir pateikė socialinės struktūros modelį – piramidę, kurioje mažuma viršuje valdo daugumą apačioje. Ši idėja padėjo pagrindus vadinamajai elito teorijai, kuri ilgainiui tapo prieštaringai vertinama dėl savo pesimistinio požiūrio į socialinę kaitą ir mobilumą.

Teorinis Pareto principo pagrindimas

Pareto buvo įsitikinęs, kad visuomenėje visada egzistuoja „tvirta mažuma“, kuri kontroliuoja politinius, ekonominius ir socialinius procesus. Jo manymu, tokia nelygybė yra neišvengiama dėl nevienodo žmonių intelekto, gebėjimų ir fizinių savybių. Nors elitas ilgainiui keičiasi („elito cirkuliacija“), struktūra išlieka stabili.

Iš šios idėjos Pareto išvedė ir dar vieną svarbią ekonominę koncepciją – Pareto optimumą, kuris teigia, kad negalima pagerinti vieno asmens padėties nepabloginant kito. Šis požiūris laikomas konservatyviu: jis gina status quo ir sunkiai pritaikomas kontekstams, kur reikalinga aktyvi politika, siekiant lygybės ar socialinių reformų.

Pareto principas vadyboje

Pareto darbai iš pradžių buvo žinomi tik siaurame akademiniame rate. Didesnio dėmesio jie sulaukė tik XX a. viduryje, kai į sociologo idėjas nauju kampu pažvelgė amerikiečių inžinierius Josephas M. Juranas, kokybės vadybos specialistas.

1950-aisiais Juranas lankėsi Japonijoje, tuo metu ieškojusioje būdų atkurti savo pramonės konkurencingumą po Antrojo pasaulinio karo. Juranas pasiūlė gamybos organizatoriams koncepciją, kuri išaugo iš Pareto stebėjimų: 80 % defektų gamyboje sukelia 20 % priežasčių. Tokia įžvalga padėjo sumažinti broko lygį, didinti našumą ir tapo viena iš kokybės vadybos revoliucijos Japonijoje sudedamųjų dalių.

Ši sėkmė paskatino Juraną toliau plėtoti 80/20 idėją, kurią jis įtraukė į savo kokybės kontrolės filosofiją. Jo interpretacijoje Pareto dėsnis tapo ne tik ekonominiu, bet ir valdymo įrankiu, padedančiu nustatyti svarbiausius dėmesio taškus verslo procesuose.

Pareto principo išplėtimas į asmeninį gyvenimą

Pareto idėjos peržengė verslo pasaulio ribas ir tapo tikrai populiarios po Richardo Kocho knygos „20/80 principas: paslaptys, kaip pasiekti daug daugiau įdedant mažiau pastangų“ pasirodymo. Šioje knygoje autorius paaiškino, kaip padaryti savo gyvenimą efektyvesnį tinkamai nustatant prioritetus. Kochas siūlo taikyti Pareto principą įvairiose srityse – versle, asmeniniame gyvenime, tarpusavio santykiuose, sveikatos priežiūroje ir finansuose.

Pareto principas leidžia ne tik atsisakyti nereikalingų veiklų, bet ir aiškiai išskirti svarbiausias užduotis, kurios duoda rezultatą, o jį vėliau galima tobulinti. Versle šį principą gerai atspindi MVP (angl. minimum viable product), t. y. minimaliai gyvybingas produktas – toks, kurį jau galima išleisti į rinką. Nors MVP funkcionalumas yra ribotas, jis išsprendžia esminę vartotojo problemą ir atitinka jo pagrindinius lūkesčius. Tokiu produktu galima patikrinti hipotezę su minimaliomis sąnaudomis ir nuspręsti, ar verta ją plėtoti.

MVP koncepcija gali būti taikoma ne tik versle ar produktų kūrime, bet ir asmeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, jei norite pradėti sportuoti, galite pradėti nuo paprastų pratimų ir palaipsniui didinti krūvį, užuot iškart pirkę brangią įrangą ar registravęsi į sporto klubą. Arba galite pradėti skaityti po 10 knygos puslapių per dieną, vietoj to, kad žadėtumėte iki metų pabaigos perskaityti knygų tiek, kiek sudaro nedidelės bibliotekos kolekciją.

Svarbu ne skaičiai, o proporcija

Svarbu pažymėti, kad Pareto principo esmė – ne konkreti 80/20 proporcija, o disbalansas tarp priežasčių ir pasekmių. Tai gali būti 70/30, 90/10 ar net 95/5, priklausomai nuo sistemos. Skaičiai – tik apytikriai. Tai iš esmės teorija apie nelygų pasiskirstymą, kurioje nedidelė dalis veiksnių lemia daugumą rezultatų.

Pareto principo taikymas

Pareto principas - tai efektyvumo taisyklė, pagal kurią nedidelė dalis veiksmų, išteklių ar pastangų sukuria didžiąją dalį rezultatų. Nors jis kilo iš ekonominių ir sociologinių stebėjimų, šiandien jis plačiai taikomas tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime. Šis metodas padeda atpažinti, kas iš tikrųjų svarbu, ir sutelkti dėmesį būtent į tai. Tačiau kartu reikia suprasti, kad principas turi ribas ir negali būti taikomas mechaniškai visur.

Klasifikavimo metodai, paremti Pareto principu

ABC analizė

ABC analizė remiasi Pareto logika ir padeda klasifikuoti užduotis ar objektus pagal jų svarbą.

• A kategorija - tai 20 % užduočių, kurios lemia 80 % rezultato. Tai - prioritetai, į kuriuos turi būti nukreiptas pagrindinis dėmesys.

• B kategorija - svarbios, bet ne kritinės užduotys, kurios gali būti vykdomos antroje eilėje.

• C kategorija - mažiau svarbios, dažnai pasikartojančios ar laiko reikalaujančios užduotys, kurias galima atidėti arba deleguoti.

Šis metodas ypač naudingas valdant didelius projektus ar darbų sąrašus, nes padeda racionaliai paskirstyti laiką ir išteklius.

Eisenhower matrica ir Pareto principas

Eisenhower matrica skirsto užduotis į keturis kvadrantus pagal svarbos ir skubos kriterijus. Nors tai atskiras metodas, Pareto principas leidžia greičiau nustatyti, kurioms užduotims verta priklausyti pirmam kvadrantui (svarbios ir skubios):

1. Svarbios ir skubios - vykdyti nedelsiant.

2. Svarbios, bet ne skubios - planuoti.

3. Nesvarbios, bet skubios - deleguoti.

4. Nesvarbios ir ne skubios - pašalinti.

Pareto padeda greičiau išgryninti tas 20 %, kurios iš tikrųjų kuria vertę - tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

Pareto principas versle ir marketinge

Pareto principas plačiai taikomas priimant strateginius sprendimus:

• Produktų asortimentas: 20 % produktų dažnai generuoja 80 % pardavimų. Tai leidžia sutelkti dėmesį į pelningiausią asortimento dalį.

• Rinkodaros kanalai: tik maža dalis reklaminių kampanijų atneša daugumą klientų.

• Pardavimų komandos: dažnai 20 % darbuotojų pasiekia 80 % rezultatų.

Pavyzdžiui, Steve'as Jobsas taikė šį principą Apple kompanijoje, kai sumažino produktų liniją iki kelių pagrindinių flagmanų. Tai padėjo ne tik sutelkti resursus, bet ir sukurti aiškų bei nuoseklų prekės ženklo identitetą.

Pareto principas investavime ir rizikos valdyme

Pareto principas taip pat matomas rizikingoje srityje - startuolių investavime. Dažnai tik vienas ar du startuoliai iš dešimties padengia visų kitų nuostolius ir generuoja pelną. Todėl investuotojai ieško ne daug gerų, o kelių išskirtinių projektų, kurie turėtų potencialą „iššauti".

Pareto principas kasdienybėje ir buityje

• Tvarkymasis: dažnai 20 % daiktų sukelia 80 % netvarkos. Atsikračius jų (arba juos perkėlus giliau), galima atlaisvinti erdvę.

• Drabužių spinta: dauguma žmonių nešioja 20 % rūbų, kurie užima tik nedidelę spintos dalį, o 80 % lieka nepanaudoti.

• Draugystės ir santykiai: 20 % veiksmų ar bendravimo modelių lemia 80 % konfliktų, o kiti - artumą ir džiaugsmą.

Psichologinė perspektyva

Pareto principas leidžia pažvelgti į asmeninę sėkmę ir nesėkmes be perfekcionizmo:

• Tik nedidelė dalis tikslų išsipildys.

• Didelė dalis sprendimų bus klaidingi.

• Didžioji darbo dalis - tai rutina.

Tačiau būtent tas 20 % - sėkmingi projektai, ryškūs potyriai, kūrybinės pergalės - kuria gyvenimo prasmę. Tai leidžia išvengti perdegimo ir nepamesti dėmesio esmėms.

Kada Pareto principas neveikia?

1. Sistemos, kur visi komponentai kritiškai svarbūs.
   Tokių sričių kaip inžinerija, aviacijos sauga ar ekologija negalima optimizuoti pagal Pareto, nes net mažiausias elementas gali sukelti grandinines pasekmes.

2. Duomenų analizės svarba.
   Negalima manyti, kad visur veikia 80/20. Prieš taikant šį principą, reikia atlikti analizę ir įsitikinti, ar iš tiesų mažuma pastangų duoda daugumą rezultatų.

3. Kokybės praradimo rizika.
   Jei įmonė pašalina „nereikalingus" produktus ar funkcijas, ji gali prarasti įvairovę, inovacijų potencialą ar pajėgumą plėtrai.

Pareto principas moko vieno dalyko: žmogus negali ir neturi visko padaryti. Bet jis gali pasirinkti, į ką koncentruotis. Šis pasirinkimas - tarp esmės ir triukšmo - lemia gyvenimo, verslo ir asmeninių tikslų sėkmę.