Abileno paradoksas

Abileno paradoksas - tai psichologinis fenomenas, kai grupė žmonių priima sprendimą, kuris nėra naudingas nei vienam iš jos narių. Taip nutinka dėl to, kad kiekvienas grupės narys, įsitikinęs, jog egzistuoja vieninga daugumos nuomonė, atsisako prieštarauti ir prisitaiko prie įsivaizduojamos daugumos pozicijos. Galutinis rezultatas - visi daro tai, ko iš tiesų nenorėjo.

Abileno paradokso istorija

Šį terminą pirmą kartą pavartojo valdymo specialistas Džeris Harvis (Jerry Harvey). Jis išgirdo anekdotą, kuris jam pasirodė ir juokingas, ir liūdnas tuo pačiu metu. Nors istorija atrodė juokinga, jos esmė sukėlė jam prieštaringų jausmų - juk panašios situacijos nuolat vyksta realiame gyvenime!

Štai pati istorija. Šeima - uošvis, anyta, žentas ir jo žmona - leidžia laiką sėdėdami savo namo verandoje. Jie žaidžia domino ir kenčia nuo kaitros. Staiga uošvis pasako: „Klausykit, o gal nuvažiujam į Abileną?" (Abilena - miestas Teksase, JAV). Jo dukra pamąsto ir atsako: „Na, manau, kad tai puiki idėja." Žentas, nors ir suvokė, kad kelionė per tokią kaitrą bus varginanti, nusprendė neprieštarauti ir pridūrė: „Kodėl gi ne? Tikiuosi, tavo mama neprieštaraus." Tada į pokalbį įsitraukė anyta, sakydama: „Kodėl aš turėčiau prieštarauti? Jau šimtą metų nebuvau Abilenoje."

Praleidę keturias valandas kelyje, visi buvo išsekę. Kavinė, kurioje sustojo pavalgyti, pasirodė esanti prastos kokybės, o maistas - bjaurus. Saulė kepino taip, kad visi grįžo namo šlaputėliai nuo prakaito ir skubėjo kuo greičiau atsigulti, kad užmirštų šį košmarą.

Norėdamas pagerinti nuotaiką, uošvis bandė pralinksminti šeimą sakydamas: „Na, visumoje, idėja buvo puiki - nors ir pavargome, bet bent jau aplankėme Abileną." Tačiau anyta atsakė: „Aš būčiau mieliau likusi namuose, bet kadangi visi taip norėjo, teko pritarti daugumai." Tada įsikišo žentas: „Kokia dar dauguma? Aš nenorėjau nuliūdinti uošvio ir palaikiau jo pasiūlymą, o jūs visi su tuo sutikote, todėl teko važiuoti." Pokalbį užbaigė žento žmona: „Aš galvojau, kad jums patiks, todėl nenorėjau nieko gadinti. Tik dėl to ir sutikau!" Galiausiai uošvis prisipažino: „Man atrodė, kad visi nuobodžiaujat, todėl tiesiog pasiūlićiau šią kvailą idėją. O jūs visi taip apsidžiagėt, kad nebuvo kur trauktis."

Vėliau visi suprato, kad žaisti domino namų verandoje buvo visai smagu. Niekas nenorėjo niekur važiuoti, tačiau prieštaravimų trūkumas privedė prie sprendimo, kuris netenkino nė vieno. Noras neapkartinti nuotaikos kitiems lėmė, kad sugadino ją visiems.

Abileno paradokso unikalumas

Panašios situacijos dažnai nutinka diktatūros sąlygomis, kai visa valdžia sutelkta vieno asmens rankose. Kiti asmenys arba savanoriškai paklūsta (konformistai), arba tai daro iš baimės dėl represijų. Tačiau Abileno paradokso atveju jokios tironijos nėra. Kiekvienas galėjo laisvai išsakyti savo nuomonę, nesibaimindamas pasekmių. Visgi noras įtikti artimiesiems privertė juos elgtis prieš savo valią.

Grupinio mąstymo situacijose, esant tironijai, pavaldiniai dažnai yra patenkinti rezultatu, nes randa daugybę argumentų, kodėl sprendimas buvo teisingas, net jei jis sukėlė problemų. Abileno paradokso atveju visi supranta, kad padarė klaidą, ir rezultatas netenkina nė vieno.

Skirtumas tas, kad grupinio mąstymo atveju individui nėra kitos išeities, todėl jis gali teigti, jog neturėjo pasirinkimo. O Abileno paradokse bet kurį dalyvį galima paklausti: „Kodėl tu nieko nesakei? Aš tik pasiūlyjau - kam reikėjo sutikti?" Ir šis klausimas bus pagrįstas, nes sprendimas buvo priimtas dėl komunikacijos stokos, o ne dėl bauginimų ar informacijos trūkumo.

Šį fenomeną aktyviai nagrinėja vadybos specialistai, kurie turi suprasti, kaip vyksta sprendimų priėmimas komandose. Renkant komandą, svarbu, kad kiekvienas narys gebėtų išreikšti savo nuomonę. Reikia skatinti darbuotojus prieštarauti ir diskutuoti, nes priešingu atveju visi vieningai priims sprendimus, galinčius palaipsniui sužlugdyti verslą.

Kodėl tai vyksta?

Žmogaus psichika yra pritaikyta kolektyviniam gyvenimui. Nors mums reikalingas vienatvės laikas ir asmeninės ribos, vis tiek labai bijome būti atstumti iš grupės. Tai senovinis instinktas, virtęs įsitikinimu, kad jei pasipriešinsime grupei, tapsime atstumtaisiais ir neteksime apsaugos bei sąjungininkų.

Taip pat čia veikia neigiama motyvacija. Jei teigiama motyvacija skatina veikti norint gauti naudą (pvz., eiti į parduotuvę nusipirkti šokolado, kurio norime), tai neigiama motyvacija verčia veikti siekiant išvengti problemų (pvz., eiti į lauką per šaltį, kad namuose nereikėtų klausytis blogos nuotaikos žmonos priekaištų).

Abileno paradokso atveju motyvacija yra neigiama. Asmuo sutinka ne todėl, kad to nori, o todėl, kad bijo tapti „balta varna" ar sugadinti nuotaiką kitiems. Jam atrodo, kad jei atsisakys, visi sakys, jog būtent jis viską sugadino.

Dėl nesugebėjimo išsakyti prieštaravimų žmogus gali nuolat tapti tokio „anekdoto" dalyviu - reguliariai daryti tai, ko nenori, ir priversti kitus užimti tuo pačiu. Galutinis rezultatas niekada netenkina, tačiau atrodo, kad taip norėjo dauguma, kurios iš tikrųjų nebuvo. Todėl teko paklusti, nors niekas nieko neprievartavo. Juokinga ir liūdna.