Viešojo kalbėjimo klaidos

Kalbėtojo autoritetas visada priklauso nuo to, ką jis sako, bet taip pat ir nuo to, kaip tai sako. Kai nervinatės, šias dažnas žalingas manieras lengva nepastebėti. Tačiau skirdami šiek tiek daugiau dėmesio savo kūno kalbai ir balso tonui, ilgainiui pasieksite, kad žmonės jus ne tik girdėtų, bet ir norėtų išgirsti.

Sugebėjimų menkinimas

Viena pavojingiausių klaidų, kurias daro kalbėtojai – atsiprašinėjimas dėl savo tariamai prastų oratorinių gebėjimų. Frazės kaip „nesu geras kalbėtojas“ ar „tikiuosi, kad man pavyks išdėstyti mintis“ tarsi iš anksto kviečia auditoriją jus vertinti atsargiai arba net kritiškai. Tokie žodžiai sugriauna autoritetą dar nepradėjus pagrindinės kalbos dalies. Auditorija nori jaustis saugiai – jausti, kad kalbėtojas kontroliuoja situaciją, žino, ką daro, ir turi ką pasakyti. Jei pats kalbėtojas parodo abejonių, klausytojai nejučia ima ieškoti silpnų vietų ir turinyje.
Vietoj atsiprašymų ar saviironijos kalbą daug efektyviau pradėti nuo trumpo, bet stipraus prisistatymo per patirtį – ne tam, kad parodytum titulą, o kad įtvirtintum savo kompetenciją. Pavyzdžiui: „Per penkiolika metų konsultuojant gamybos įmones, mačiau, kaip viena klaida kainuoja milijonus. Būtent apie tai šiandien ir kalbėsime.“ Tokia pradžia iškart kuria profesionalo įvaizdį ir žadina auditorijos susidomėjimą. Ji rodo, kad jūs ne šiaip žmogus su nuomone, bet asmuo, turintis realios patirties ir vertingos įžvalgos. Kalbos pradžia – tai ne laikas kuklumui ar abejonei. Tai momentas, kai kuriamas pasitikėjimas, kuris laikysis visą jūsų pasisakymą.

Kalbėjimas iš užrašų

Dar viena dažna ir pasitikėjimą griaunanti klausytojų akyse klaida - kalbėjimas skaitant iš lapo. Tokia kalba dažnai būna monotoniška, tyli, be gyvybės ir emocinio ryšio. Dažniausiai tokius pranešimus lydi nuleistos akys, trūksta akių kontakto, o pats kalbėtojas atrodo lyg labiau bendrauja su tekstu, o ne su auditorija. Net jei turinys yra stiprus, būdas, kuriuo jis perteikiamas, sumažina jo poveikį - klausytojai ima nuobodžiauti, dėmesys išsisklaido, o kalbėtojo autoritetas tirpsta kiekvieną minutę.

Lapas - tai pagalbinė priemonė. Jame turėtų būti tik pagrindinės tezės ar struktūros gairės, kurios padeda išlaikyti logiką ir nuoseklumą, bet ne atima gyvą kalbėjimo eigą. Tikri profesionalai kalbą valdo, o ne seka tekstu. Net jei nerimaujate, išmokta arba laisvai dėstoma kalba visada palieka stipresnį įspūdį nei skaitomas tekstas. Akys turi būti nukreiptos į žmones - kontaktas su auditorija yra gyvybiškai svarbus pasitikėjimui. Jei kalbate tyliai ir be žvilgsnio, jūsų žinutė pasimeta net prieš ją ištariant. Todėl pasiruošimas - tai ne tik medžiagos surinkimas, bet ir praktika kalbėti aiškiai, natūraliai ir drąsiai. Žmonės klauso ne dokumento - jie klauso žmogaus.

Prastas pasiruošimas kalbėjimui

Kita itin dažna klaida - kalbėjimas be pasiruošimo, pasikliaujant vien spontaniškumu. Iš šalies gali atrodyti, kad geri kalbėtojai kalba lengvai, be pastangų, tačiau tai - klaidingas įspūdis. Dauguma jų arba labai giliai išmano temą, arba kalba remdamiesi dešimtimis valandų praktikos. Jei nesate vienas iš jų, spontaniška kalba dažniau nuskambės padrikai, nei įtikinamai. Neapgalvoti sakiniai, nerišlūs pavyzdžiai ir tuščias užpildas („na...", „tarkim...", „gal...") ne tik atima dėmesį nuo esmės, bet ir sukuria neprofesionalumo įspūdį.

Pasiruošimas - tai ne vien medžiagos rinkimas. Tai ir struktūros susidėliojimas, ir apgalvoti pavyzdžiai, ir išankstinė repeticija. Klausytojai tikisi, kad jiems bus kalbama aiškiai, tikslingai ir pagarbiai - o spontaniška kalba dažnai atrodo kaip nepagarba jų laikui. Blogiausia, kad nepasiruošęs kalbėtojas dažnai pradeda blaškytis, kalba per ilgai arba nepasiekia jokios išvados. Tokia kalba neįsimena ir nesukuria jokio ryšio su auditorija. Jei norite palikti įspūdį, paruoškite savo kalbos struktūrą, pergalvokite kiekvieną kertinę mintį ir būtinai pasipraktikuokite - net kelis kartus garsiai. Profesionalumas gimsta ne iš improvizacijos, o iš pasiruošimo, kuris leidžia kalbėti natūraliai, bet tikslingai.

Pernelyg dažna šypsena

Kalbėtojus dažnai moko šypsotis, tačiau daugelis tuo persistengia. Vietoj to, kad šypsotumėtės visą laiką, šypsokitės spontaniškai - šypsena turi būti natūrali reakcija į tam tikrą jūsų kalbos dalį ar auditorijos atsaką. Nereikia veide „priklijuoti" nuolatinės šypsenos, kuri verčia jus atrodyti dirbtinai - tarsi Barbė ar Kenas. Pernelyg dažna šypsena atrodo netikra ir tikrai sumažins pasitikėjimą jumis.

Perdėtas energingumas

Kiekvienas kalbėtojas turėtų būti lengvai bendraujantis. Tačiau greita kalba, intensyvi gestikuliacija ir staigūs judesiai sukelia ne susižavėjimą, o nerimą. Dėl to jūsų energija tampa per daug aštri - tarsi betono kalimo plaktukas. Žinoma, svarbu, kad jūsų auditorija neužmigtų, tačiau čia labai lengva persistengti. Per daug demonstruodami energiją, jūs kalbate ne su auditorija, o virš jos.

Akies pamerkimas

Kai pamerkiate akį, siunčiate žinutę: „Supratote, ką turiu omenyje?" Tai tarsi kvietimas ieškoti užslėptų prasmių, kurių, greičiausiai, neturėjote omeny. Galite manyti, kad vienas ar du pamerkimai tinkamu momentu padarys jus protingu ar paslaptingu, bet dažniausiai tai sumažina jūsų patikimumą dėl nepakankamo aiškumo ir skaidrumo.

Aktyvus vaikščiojimas

Nereikia nuolat vaikščioti pirmyn atgal. Judėjimas kalbos metu blaško auditorijos dėmesį. Žmonės dažniau reaguoja į judesį nei į tai, ką sakote. Būdama teatro režisiere, aš išmokau vieną taisyklę: aktoriai turėtų vengti vaikščioti ir kalbėti vienu metu, nebent tai būtų antraeiliai tekstai. Kalbėtojui nereikia visiškai sustingti, bet per didelis judėjimas siunčia žinią, kad visa jūsų kalba - tik „praeinantis tekstas". Auditorija praleis svarbiausius momentus ir ims abejoti, ar verta jumis tikėti.

Nervingumas

Jau žinote, kad neverta blaškytis scenoje, tačiau kartais sunku išvengti smulkių gestų - ypač kai nervinatės. Žaisti su plaukais, papuošalais ar drabužiais gali padėti nusiraminti, bet atrodysite nekaip, o klausytojai ims svarstyti, kodėl taip nerimaujate. Jie pastebės neatitikimą tarp to, ką sakote, ir to, ką demonstruojate - ir pajus jūsų nesaugumą.

Per mažas energingumas

Nors perdėtas energingumas gali sunaikinti auditorijos pasitikėjimą jumis, per mažas energingumas gali padaryti tą patį. Per daug stoicizmo gali sukurti mechaninį įspūdį - arba, dar blogiau, kad kažką slepiate. Kai kurie mano, kad rimtumas leidžia būti vertinamais rimtai. Bet jei persistengsite, galiausiai atrodysite kaip robotas.

Intonacijos svyravimai

Pastarieji tyrimai daug dėmesio skyrė vadinamajam „upspeak" - tendencijai baigti sakinius pakelta intonacija. Tačiau aš supratau, kad pagrindinis tikroviškumo priešas - per didelis intonacijos kintamumas. Jūsų intonacija turėtų likti pastovi arba mažėti sakinio pabaigoje. Juk jei jūsų balsas kyla pabaigoje, tai skamba kaip klausimas. Tai gali atimti iš kalbos įtikinamumą. Auditorijai pernelyg dažni intonacijos svyravimai - kaip amerikietiški kalneliai: labiau blaško nei įtraukia.