Ar tikrai ambicijos yra lyderio bruožas

Yra senovės išmintis, priskiriama Platonui, teigianti, kad žmonės, kurie labiausiai trokšta valdyti kitus, dažniausiai tam netinka. Nors tai nėra visiškai tikslu, nauji tyrimai rodo, kad šiame teiginyje yra dalis tiesos. Daugelis lyderių turi didelių ambicijų vadovauti, tačiau tai negarantuoja, kad kiti juos laiko efektyviais.

„Esame įpratę manyti, kad lyderystės ambicijos ir gebėjimai eina kartu“, – aiškina Frensis Flinas, Stanfordo verslo mokyklos organizacinės elgsenos profesorius. Žmonės, siekiantys valdžios ir sėkmės, dažniausiai užima vadovaujančias pareigas, nes iniciatyvumas ir siekis būti lyderiu dažnai laikomas būtina savybe. Tačiau ar toks požiūris yra teisingas?

Nors akivaizdu, kad ambicijos vaidina svarbų vaidmenį, tyrimai rodo, kad ryšys tarp lyderio efektyvumo ir ambicijų nėra toks tvirtas. Flinas kartu su mokslininkais Šilanu Alzachaviu ir Emilija S. Reit atliko pirmąjį sistemingą šios sąsajos tyrimą.

Tyrime dalyvavo daugiau nei 450 vadovų, kurie buvo paprašyti įsivertinti savo ambicijas ir lyderystės gebėjimus 10 kompetencijų srityse: kitų motyvavimas, bendradarbiavimo valdymas, mentorystė, idėjų įgyvendinimas ir kt. Taip pat buvo surinktos jų kolegų, tiesioginių pavaldinių ir vadovų nuomonės.

Rezultatai atskleidė, kad ambicingi vadovai dažnai pervertina savo lyderystės gebėjimus. Pasak Alzachavio, žmonės su didelėmis ambicijomis dažniau save laiko geresniais lyderiais nei vidutiniškai, tačiau jų kolegų vertinimai nerodė, kad jie yra efektyvesni už mažiau ambicingus kolegas. Šis skirtumas buvo pastebėtas 7 iš 10 lyderystės sričių, ypač – kitų motyvavimo ir komandinio darbo valdymo srityse.

Įdomu, kad lyderio lytis neturėjo įtakos rezultatams. „Tikėjomės, kad moterų atveju rezultatai bus kitokie, tačiau nustatėme tokią pačią nulio priklausomybę tarp ambicijų ir efektyvumo vertinimų“, – sako Alzachavis.

Ambicijos ir realybė

Siekiant patvirtinti rezultatus, tyrėjai atliko papildomą eksperimentą, kuriame dalyvavo platesnė, atsitiktinai atrinkta grupė žmonių. Dalyviai buvo paskirti į lyderio arba komandos nario vaidmenis. Rezultatai dar kartą patvirtino, kad nėra skirtumo tarp aukštų ambicijų ir lyderystės efektyvumo. Ambicingi žmonės 4–10 kartų dažniau laikė save viršijančiais vidutinį lygį, tačiau objektyvūs vertinimai šio pranašumo nepatvirtino.

Flinas pabrėžia, kad šie rezultatai yra svarbūs organizacijoms, kurios ieško ir ugdo lyderius. „Yra daugybė talentingų žmonių, kurie galėtų tapti puikiais lyderiais, tačiau jie patys ne visada imasi iniciatyvos siekti vadovaujančių pareigų. Tokius žmones reikia pastebėti ir skatinti anksčiau, nei jie nusprendžia pasitraukti iš lyderystės kelio“.

Vienas iš pagrindinių atrankos trūkumų yra savęs iškėlimo principas. Daugelyje organizacijų, verslo mokyklų ir net demokratinėse valstybėse lyderiais tampa tie, kurie patys siekia šių pozicijų. Tačiau toks procesas automatiškai atmeta tuos, kurie, nepaisant stipraus lyderystės potencialo, nėra linkę save reklamuoti, rizikuoti ar konkuruoti. Tai ypač aktualu moterims, kurios, neatitikdamos stereotipinio lyderio įvaizdžio, dažnai susilaiko nuo kandidatavimo.

Lyderių paieškos ateitis

Flinas rekomenduoja naudoti moksliniais tyrimais pagrįstus metodus, padedančius nustatyti potencialius lyderius. Pavyzdžiui, šiame tyrime taikytas 360 laipsnių vertinimas leido gauti išsamų lyderystės gebėjimų vaizdą. „Kai žmonės gauna tikslią grįžtamąją informaciją, jie gali objektyviau įvertinti savo vietą tarp kitų potencialių lyderių“, – sako Flinas.

Kitas sprendimas – aktyviai kurti būsimų lyderių rezervą, nepriklausomai nuo jų dabartinio ambicijų lygio. Flinas pateikia Stanfordo verslo mokyklos pavyzdį, kurioje kandidatų paieška vykdoma proaktyviai: „Mes ne tik laukiame, kol tinkami kandidatai patys pateiks paraiškas, bet ir aktyviai juos pritraukiame“.

Atsižvelgdamos į šiuos rezultatus, įmonės turėtų skirti daugiau dėmesio vidinių talentų paieškai. „Svarbu valdyti vidinę darbo rinką taip, kad atsiradus naujoms galimybėms, būtų iš ko rinktis. Lyderių atranka turėtų būti grindžiama jų gebėjimais, o ne vien ambicijomis. Tai padės atrasti talentingus žmones, kurie galbūt patys neinicijuoja savo karjeros šuolių, tačiau gali tapti puikiais vadovais“, – reziumuoja Flinas.