Kodėl darbuotojai ignoruoja gerą vadovą

Daugelis vadovų įsitikinę, kad būti mandagiam, supratingam, palaikančiam ir sąžiningam - tai raktas į darbuotojų pasitikėjimą ir produktyvumą. Vis dėlto realybėje ne vienas „geras" vadovas susiduria su apatiška komanda, vangiu įsitraukimu, o kartais net - ignoravimu. Kodėl taip nutinka? Kur slepiasi paradoksas, kai žmogus daro viską teisingai, bet rezultato nėra?

Vadovo „gerumas" - silpnumo signalas?

Dalis darbuotojų instinktyviai sieja autoritetą su griežtumu ar net distancija. Mandagumas, empatija ir nuoseklus bendradarbiavimas kai kurių akyse virsta silpnumo požymiu, ypač jei:
Vadovas neapibrėžia ribų;
Nesugeba ginti savo pozicijos;
Dažnai nuolaidžiauja „seniems darbuotojams" ar konfliktinių situacijų kūrėjams.
Toks „gerumas" suvokiamas ne kaip vertybė, o kaip negebėjimas vadovauti. Todėl darbuotojai gali ignoruoti vadovo nurodymus, vėluoti, atidėlioti arba apeiti taisykles, nes nejaučia aiškaus autoriteto.

Įtaka  svarbiau nei kompetencija

Net ir kompetentingas vadovas, atėjęs „iš viršaus" (ypač naujoje komandoje), gali būti ignoruojamas, jei neturi įtakos grupėje. Psichologijoje tai vadinama socialinio kapitalo deficitu: kolektyvas vadovaujasi ne formaliu titulu, o neformaliais lyderiais, nuomonės formuotojais.
Jei vadovas neįgauna palaikymo iš „vidinių autoritetų", jis tampa „sistemos svetimkūniu";
Net puikios idėjos gali būti atmestos vien dėl jų kilmės.
Ši dinamika ypač pastebima komandose, kurios ilgą laiką dirbo be pokyčių arba turi „vidinį klaną".

Per daug laisvės - per mažai struktūros

„Geras vadovas" dažnai suteikia komandai daug autonomijos. Tačiau be struktūros, aiškių tikslų ir atsakomybės ribų komanda ima jaustis pasimetusi arba netgi išmoksta sistemingai išnaudoti vadovo geranoriškumą.
Tai virsta vadinamuoju pasyviuoju pasipriešinimu: darbai vilkinami, atsakomybė stumiama kitiems, o klausimai „nutyla".
Jei nėra poveikio priemonių už neveiklumą, darbuotojai pradeda testuoti ribas.

Vadovas - ne tėvas ir ne draugas

Viena dažniausių „gerumo" klaidų - bandymas kurti draugišką atmosferą vadovo sąskaita. Kai vadovas siekia visiems patikti, vengia konfliktų ir nori būti „savas", jis praranda distanciją, o su ja - ir dalį pagarbos.
Darbuotojai nebesuvokia, kur baigiasi „kolega" ir prasideda „vadovas", todėl:
Į pastabas reaguoja atsainiai;
Nebijodami pasekmių, renkasi, ką vykdyti, o ką ignoruoti.

Psichologinis atsparumas ir ribų nustatymas

Vadovo autoritetas dažniausiai kyla ne iš balso tono ar pareigybės, o iš gebėjimo:
Ramybėje reaguoti į spaudimą;
Laiku stabdyti manipuliacijas;
Nuosekliai laikytis žodžio ir sprendimų.
„Gerumas" efektyvus tik tada, kai jis parem­tas aiškiu stuburu. Tai reiškia, kad vadovas ne tik palaiko, bet ir prižiūri, vertina, atsako už tvarką.

Eliminuoti pozityvumo drumstėjus

Svarbu pripažinti, kad problema ne visada vadove. Kai kuriems darbuotojams būdingas „lėtinis atsparumas autoritetui":
Jie ignoruoja visus - griežtus, liberalius, empatiškus vadovus;
Jų elgesys kyla iš vidinių nuostatų: nepasitikėjimo, pasyvaus agresyvumo, perdegimo ar cinizmo. Gal iš priešiškumo,kad ne jis buvo paskirtas į vadovo poziciją.
Tokie žmonės dažnai turi įtakos kolektyvui, todėl jų elgesį verta spręsti strategiškai - atskiriant bendrą atmosferą nuo vieno asmens įtakos

Išvada: gerumas = tvirtumas + struktūraBūti „geru vadovu" nereiškia visiems įtikti ar išvengti konfliktų. Tai reiškia:
Būti aiškiu;
Turėti stuburą;
Rodyti pagarbą, bet reikalauti jos atgal;
Būti atviru, bet turėti ribas.
Kai šie elementai subalansuoti, gerumas veikia. Priešingu atveju jis tampa kvietimu ignoruoti.