Alkoholio gamybos verslas
2022-10-12 21:19 Peržiūros : 1388 SpausdintiStipriųjų alkoholinių gėrimų gamybos dabartis Lietuvoje gana skurdi. Kaip ir istoriniais laikais dominuoja ekonominės klasės degtinės ir trauktinės. Dabartiniai distiliatų gamybos reguliavimai mažai pakito nuo reguliavimo, koks buvo dar carinėje Rusijoje.
Istorijoje minima degtinės, kurią varydavo dvaruose, vėliau miestų daryklose, gamyba. Galiausiai carinė Rusija įvedė valstybinį degtinės monopolį. Nuo šio palikimo nepabėgo ir mūsų valdžia, palaikantį faktinį valstybinį ar kelių gamyklų monopolį. Vakarų Europa nuėjo kitu keliu ir stiprių alkoholinių gėrimų gamyba gana liberali. Tuo pačiu vyrauja brangių distiliatų gamyba, kuri tapo svarbia eksporto šaka ir svarbiu verslu išlaikant gyvybingas kaimiškas vietoves.
Alkoholio gamybos draudimai
Pastarąjį šimtą metų Vakarų Europoje smarkiai keitėsi gėrimo kultūra. Stiprėjant viduriniajai klasei augo ir brangesnių distiliatų paklausa. Formuojasi tradicija ne kiek išgerti, bet ką gerti. Toks požiūris plinta ir tarp darbininkiškų profesijų žmonių.
Kiek alkoholio gamybos ir prekybos, reklamos apribojimai ir draudimai skatina tokios kultūros plitimą Lietuvoje? Lyginant su gerokai liberalesniais ribojimais Vakarų Europoje, alkoholizmas Lietuvoje gerokai didesnis.
Aišku, alkoholizmas paliečia visas visuomenės grupes - tiek perkančius pigius gėralus, tiek išskirtinius gėrimus. Tačiau bet kuriuo atveju alkoholio įsigyti nėra problema. Klausimas, kurios šalies ekonomiką darbo vietomis palaikys brangaus distiliato pirkėjas. Dabartinis alkoholio gamybos ir vartojimo reguliavimas Lietuvoje sudarė sąlygas gaminti ekonominės klasės gėrimus. Deja, brangesnės kategorijos gėrimai importuojami, nors jie sėkmingai galėtų būti gaminami ir Lietuvoje.
Nagrinėjami keli sėkmingai distiliavimą panaudojantys regionai panašūs į Lietuvą klimatu, gamtinėmis ir ūkinėmis sąlygomis. Nagrinėtas ne tik dislilerijų verslas, bet ir jų poveikis regiono ekonomikai.
Distiliavimo patirtis Normandijoje
Normandijoje klimatas kiek švelnesnis nei Lietuvoje, tačiau netinkamas auginti vynuogėms. Vynuogės, kaip ir Lietuvoje, auga, tačiau nesukaupia pakankamai cukraus. Alkoholinių gėrimų gamybai čia naudojami obuoliai. Žinomiausias yra Kalvadoso regionas su savo sidrais ir obuolių brendžiu, gavusiu bendrinį kalvadoso pavadinimą.
Sidro ir kalvadoso gamybos tradicijos atsekamos nuo viduramžių. Autentiškumą išlaikė obelų veislės, natūralus gamybos būdas ir apylinkių architektūra. Kitkas - nuo derliaus surinkimo iki valstybinio procesų reguliavimo ir kontrolės, šiuolaikiška ir modernu.
Normandijoje yra šimtai gana nedidelių distilerijų, daugiausia valdomų šeimos verslo. Dažniausiai distilerija per metus supilsto į statines ilgesniam laikymui nuo kelių iki kelių dešimčių tonų distiliato. Greitus pinigus atneša sidras ir sultys. Šviežias distiliatas laikomas mažiausiai 2 metus ąžuolinėse statinėse ir jauno kalvadoso litro kaina prasideda nuo 30 eurų.
Distiliavimo įranga Normandijos Cambereto miestelio darykloje sujungta su lankytojų ir degustacine sale. Panašu, kad daugybė Normandijos distilerijų savininkų nesiekia didelių pelnų ir verslas jiems yra daugiau smagus bei patinkantis darbas, leidžiantis oriai gyventi šeimos ūkyje.
Distiliavimo patirtis Škotijoje
Škotija taip pat turi ilgametę patirtį distiliatų gamyboje. Škotiją užkariavę anglai ėmė smarkiai reguliuoti ir riboti distiliatų gamybą. Buvo įvesti aukšti akcizai gaminamiems distiliatams. Valstybinius interesus palaikė netgi kariuomenė. Natūraliai iki šių dienų išliko distilerijos, kurios legalizavo veiklą ir mokėjo akcizus.
Škotai distiliuoja miežių raugą, aukštikalnėse miežiai neauginami, o būdavo perkami iš pietinės Škotijos ar tolimesnių regionų. Distilerijos gana didelės, gaminančius milijonus litrų viskio per metus. Distiliatas laikomas ąžuolo statinėse mažiausiai 3 metus, jauno viskio litro kaina prasideda nuo 25 eurų.
Gerokai didesnio našumo distiliavimo įranga jų masteliais gana nedidelėje darykloje netoli Edinburgo. Čia jau verslas, dideli kiekiai ir savininkai/investuotojai iš Japonijos.
Distiliavimo patirtis Latvijoje
Latvijoje alkoholinių distiliatų gamybos verslas leistas apie 2012 metus. Per tą laiką licenziją įsigijo apie 70 gamintojų. Licenzija gana brangi, taip pat gamintojai moka tokius pačius akcizus kaip ir kiti pardavėjai.
Viena didžiausių distilerijų Latvijoje yra Abavas, esanti Kurliandijoje, visai netoli Jūrmalos. Įmonė kaimiškoje vietovėje sukūrė apie 15 darbo vietų, perdirba apie 300 tonų obuolių bei kitų vaisių ir uogų. Įmonė pasiekusi apie 1 mln eurų apyvartą. Įsiveisė apie 3 ha vynuogyną ir jau ąžuolo statinėse bręsta pirmasis latviškas brendis. Pastaraisiais metais distilerija sulaukia apie 3 - 4 tūkst. lankytojų per metus.
Aplink distileriją jau ima formuotis kita turistinė infrastruktūra. Vyno distilerija kviečia maisto gurmanus į maisto degustacijos vakarus, kur gamina profesionalūs kulinarai naudojantys vietos žaliavas. Taip pat darbo padaugėjo ir aplink esančioms apgyvendinimo įstaigoms.
Pasak įmonės savininko, verslas gana sudėtingas, reikalaujantis didelių investicijų. Ypač jei alkoholis laikomas kelerius metus. Didžioji dalis distilerijų renkasi nebrandintos produkcijos pardavimą. Apie 10 Latvijos distilerijų investuoja į distiliatų brandinimą. Jau puikiai matosi, kad savalaikiai Latvijos vyriausybės sprendimai suteikė stiprų konkurencinį pranašumą Latvijai prieš kaimynines šalis. Turint mažiau regioninių konkurentų lengviau realizuoti produkciją, distilerijos jau daro įtaką renkantis regione kelionių maršrutą.
Abavas distilerija eksportuoja produkciją į dešimtį šalių, pirmoji partija iškeliavo net į Japoniją.
Viena iš didžiausių distilerijų Latvijoje. Kol kas gamina apie 500 litrų obuolių brendžio per metus. Tačiau pritraukia į regioną 3000-4000 turistų.
Distiliatų gamybos būdai
Vakarų Europos šalyse yra keli būdai užsiimti distilerijos verslu.
1. Distilerija turi didelį vaismedžių, vaiskrūmių ūkį ir iš derliaus gamina silpnus vynus, sidrus ir savo distiliavimo įranga gamina vaisinį spiritą. Tokių distilerijų dalis nėra didelė, nes užsiimti žemės ūkiu ir distiliavimo verslu sudėtinga ir reikalauja didelių pradinių investicijų. Tačiau dažniausiai tokių distilerijų produkcija brangiausia, kadangi taip jos gali palaikyti produkcijos kokybės vienodumą.
2. Savo ir svetimą žaliavą naudojanti distilerija yra vienas iš labiausiai paplitusių verslų. Sava žaliava sunaudojama premium distiliatams su išskirtiniais prekiniais ženklais. Turėdama didesnius distiliavimo pajėgumus superka žaliavą iš kitų ūkių ir gamina distiliatus su savo prekiniu ženklu. Taip pat tokia distilerija suteikia paslaugą ūkininkams, distiliuodama jų paruoštus vynus, sidrą ir atiduodama pagamintą produktą tolimesniam apdirbimui. Ūkininkas parduoda distiliatus su savo prekės ženklu. Yra variantų, kai tokia distilerija prižiūri/nuomoja sodus ir su sodo savininku atsiskaito distiliatu. Tai Normandijoje paplitęs būdas, leidžiantis prižiūrėti sodus, kuriuos šeiminkai paliko ar negali prižiūrėti ūkio.
3 Įmonė distiliuoja iš pirktinės žaliavos. Tai labiausiai paplitęs škotiško grūdinio viskio gamybos verslas. Perkami miežiai, daiginami, džiovinami, malami, gaminamas raugas, distiliuojama, skiedžiama, laikoma statinėse, išpilstoma ir parduodama. Dažniausiai tai brangių Malt viskių gamintojai. Silpnesni gamintojai gali tik gaminti parduodami statinėse palaikytą viskį Blended viskių pardavėjams.
4. Distiliavimo paslaugą teikianti distilerija. Tai gali būti stacionari distilerija, į kurią ūkininkai atveža silpnuosius alkoholinius gėrimus distiliavimui. Taip pat mobili distilerija važiuojanti pas ūkininkus išdistiliuoti jų turimus vynus, sidrus. Mobilių distilerijų verslas gana perspektyvus, nes nedidelis ūkis pagamina gana didelį kiekį skysčio. Pavyždžiui 10 ha ekstensyvaus obelų ūkio savininkas pagamina apie 30 tonų sulčių per metus. Atitinkamai jam reikėtų nuomotis sidro transportavimą, kuris gana sudėtingas. Vietoje toks kiekis sidro išdistiliuojamas per 2 - 3 savaites, pagaminant apie 2- 2,5 tonas apie 70 laipsnių distiliato. Jei tai moderniai prižiūrimas obelų ūkis, derlius būna 4-6 kartus didesnis.
Lietuvai liberalizuojant distilavimo reguliavimą, šis distiliavimo verslo būdas yra perspektyviausias. Įmonei distiliavimo aparato įsigijimas yra greitai atsiperkanti investicija. Ypač, jei galės dirbti ištisus metus. Ūkininkams taip pat apsimokėtų dalį derliaus suskystinti sumažinant išlaidas produkcijos saugojimui ir sumažinat produkcijos kainos svyravimo rizikas. Taip jau yra, kad obuolių ir kitų kultūrų derlius būna daugmaž panašus visoje Europoje. Užderėjus geram vaisių ir uogų derliui, kainos drastiškai krenta iki tokio lygio, kad net neapsimoka skinti. Tokiais metais ūkininkai derlių gali perdirbti į silpnus vynus ar distiliatus. Šios produkcijos kainos turi silpną metinį svyravimą ir aiškų augimą priklausantį nuo išlaikymo metų.
Distilerija būtų suinteresuota sąžiningai vystyti verslą, nes, atėmus licenziją už pažeidimus, prarastų visą verslą. Taip pat tokiai distilerijai būtų paprasčiau pranešti valstybinėms institucijoms apie pagaminto distiliato kiekį, kas vėliau palengvintų akcizų paskaičiavimus ir surinkimus.
Su laiku tokios distilerijos galėtų investuoti į distiliatų laikymą ąžuolinėse statinėse, sodų įveisimą. Taip natūraliai virstant į 2-os ir vėliau į 1-os grupės distilerijas.
Distilerijų įtaka krašto ekonomikai
Kalbėti apie distilerijų įtaką šalies ekonomikai gal būtų kiek beprasmiška, nes į bendrą katilą sukritę akcizai eilinį kartą būtų sunaudoti VŽK. Tačiau distiliavimo verslas gali turėti pozityvaus poveikio kaimiškų regionų vystymuisi. Stiprių alkoholinių gėrimų gamyba labai gerai integruojasi net į du ekonominius žiedus. Tai grandis kuri gali sunaudoti žemės ūkio produkcijos likučius, nekondicinę produkciją, paversti ją aukštos vertės produkcija. Taip pat grandis pastaraisiais dešimtmečiais itin didelę svarbą turinčioje kelionių industrijoje. Tai regiono reklama, traukos šaltinis leidžiantis parduoti vietoje maisto produktus, padidinti apgyvendinimo įstaigų užimtumą.
Tiesioginis distiliavimo poveikis apima darbo vietų gamyklose sukūrimą ir juos aptarnaujančių darbo vietų kūrimąsi. Pavyzdžiui, Tomatino distilerija Škotijoje yra pastačiusi ištisą kaimelį savo beveik šimtui darbuotojų. Dar daug darbo vietų sukuriama maitinti, tvarkyti, aptarnauti šiems darbuotojams. Skaičiuojama kad 1 gerai apmokama darbo vieta sukuria 2,5 darbo vietų aptarnavimui ir gerbūviui. Atitinkamai galima skaičiuoti, kad gamykla sukūrė 350 darbo vietų.
Dar darbo vietų sukuriama miežių augintojams, logistikos įmonėms. Vėliau dar kuriamos darbo vietos rinkodaroje parduodant, reklamuojant gatavą produktą.
Jau keletas dešimtmečių didėjant kulinarinio turizmo svarbai, distilerijos vaidina žymų vaidmenį krašto populiarinime. Atvažiavęs į Škotiją ar Normandiją retas turistas neužsuks į vietinę distileriją degustacijai ir nusipirkti distiliato.
Kalvadoso distilerijų įtaka turizmui labai puikiai pastebima Sidro - Kalvadoso kelio zonoje Normandijoje, Kalvadoso regione. Sidro Kalvadoso kelias - tai klasteris, kurio dalyviai distiliatoriai pasirengę bet kada priimti keliautoją degustacijai ar ekskursijai. Daroma bendra reklama, vystoma kita infrastruktūra. Pasekmės puikiai matomos - kelio regione gerokai didesnė apgyvendinimo įstaigų koncentracija. Kainos 30- 40 procentų didesnės nei už dešimties kilometrų esančiuose regionuose, užimtumas taip pat gerokai aukštesnis. Kalvadoso regionas konkuruoja su netoliese esančiais pajūrio kurortais, iki kurių nuo Paryžiaus tik 2 valandos traukiniu ir bilietas kainuoja nuo 15 eurų. Konkuruoti sekasi labai sėkmingai, viešbučiai kainuoja kaip Deauville ir turi ne ką menkesnį užimtumą. Kalvadoso restoranų lygis kaip pajūrio kurortuose, kainos panašios, produktai šviežutėliai.
Maistas - tai dar vienas svarbus aspektas. Pastarųjų metų Lietuvos žemdirbystė tapo labai vienpusiška - grūdinė ir rapsinė. Kai nėra gyvulininkystės, monokultūrinė javininkystė alina dirvožemį. Be natūralios organikos prarandamas humusas, mažeja mineralinių kalio ir fosforo trąšų poveikis.
Normandijoje turizmo sektorius sunaudoja daug gyvulininkystės produktų. Jautienos karpačio nedideliame Kalvadoso kaimelyje atsiminsiu ilgai: šviežutėlis pieninis kvapas, marmurinė raumens struktūra. Tokią jautieną galima patiekti tik turint galimybę įsigyti daug mėsos. Galimybes sudaro didelis turistų srautas. Atitinkamai išauga gyvulininkystės produktų paklausa ir ūkininkai ją gali užtikrintai realizuoti. Obelų sodai naudojami tiek ganymui, dažniausiai avių, tiek gali būti naudojami žolės paruošoms fermose laikomiems gyvuliams. Nors būtent fantastiška marmurinė jautienos raumens struktūra rodo, kad gyvulys augintas lauke.
Mūsų sostinės restoranai, abejoju, ar sugeba įsigyti tiek jautienos ir greitai ją sunaudoti.
Retai sutinkamos kokybės jautienos karpačio gūdžiame kaimelyje Normandijoje įmanomas tik dėka kalvadoso šlovės.
Galima būtų diskutuoti, ar tokį Normandijos patrauklumą sukūrė distiliatai. Tačiau Normandijoje lankiausi lapkričio mėnesį, kai jau gamtos grožiu nelabai pasidžiaugsi, o turistų - kaip vasarą. Be to, visai šalia garsusis Camembero sūrių regionas, kuriame viešbučių nėra tiek daug, užimtumas mažesnis ir kainos mažesnės.
Distilerijos gana svarbios ir krašto amatams vystyti. Ąžuolinių statinių gamybos verslas Lietuvoje smilksta. Daug paprasčiau įsigyti statinę iš Serbijos. Medžio raižyba taip pat nesugeba konkuruoti su rytietiška produkcija kainuojančia 4 - 5 kartus pigiau. Distilerijos verslas neįmanomas be ąžuolinių statinių. Dideli užsakymai statinėms pagaminti padėtų atgaivinti šį verslą. Be to, ąžuolinės statinės taip pat naudojamos vyno brandinimui. Dabartinėse sąlygose pirkti ąžuolinę statinę vynui gana nerentabilu. Vyninkai statinę naudoja apie 5- 7 kartus, po to dar dažnai statinė nukeliauja distiliatų laikymui. Taip dar padidėja kokybiško vyno gamybos rentabilumas.
Neigiamos distiliatų gamybos pusės
Dabartinė alkoholio gamybos pramonė taip pat sukuria tiek darbo vietas, tiek infrastruktūrą. Distiliatų gamybą verta riboti taip, kad neapsimokėtų parduoti pigių gėralų, pagamintų mažose distilerijose. Vis dėl to ribojimas turėtų būti ne draudimais, bet finansiniais instrumentais, tokiais kaip akcizai. Parduodamas Eau de Vie turėtų kainuoti tiek pat, už kiek parduoda didžiosios gamyklos. Taip pat galėtų būti diferencijuojami mokesčiai vaisiniams ir grūdiniams spiritams. Vaisinių spiritų savikaina didesnė nei grūdinių. Be to, vaisiniai distiliatai turi daugiau reikšmės žiediniame žemdirbystės procese.
Alkoholio distiliavimo įranga
Distiliacijos procesas aprašytas labai seniai. Klasikinėje distiliacijoje silpnas alkoholinis raugas praeina kelias fazes. Kaitinamas vanduo, kurio garai kaitina raugo statines. Kaistančiame rauge pirmiausia išsiskiria alkoholio garai. Garai patenka į šaldytuvo vamzdžius ir koncentruojasi ant jų sienelių.
Pramoninėje distiliavimo įrangoje automatiškai reguliuojamas paduodamo alkoholio stiprumas. Pasiekus tam tikrą laipsnį, alkoholis nukreipiamas į kitą talpą. Dažniausiai tai būna trijų skirtingų stiprumų distiliatai. Paskutinis alkoholis būna silpnas ir grąžinamas į procesą koncentracijai.
Pramoninė įranga gali užtikrinti gamybinio proceso saugumą. Didžiausias pavojus slypi metilo ir etilo alkoholių atskyrime. Nelegaliai varant samagoną pirmas distiliatas nenaudojamas gėrimui. Tačiau atskyrimas daromas " iš akies", dėl to kasmet pasitaiko mirčių apsinuodijus samagonu.
Galimi distiliavimo verslo modeliai Lietuvoje
Atsižvelgiant į užsienio praktiką, distiliavimo verslą laikas legalizuoti ir Lietuvoje. Į šį verslą neturėtų būti žiūrima kaip į pramogą kaimo turizmo sodybose ar šimtasiūle apsirengusio senuko samagono varymą. Laikas į alkoholio distiliavimą pažvelgti kaip į normalų, kaimiškoms vietovėms didelį pozityvų poveikį turintį verslą.
Licenzijavimas galėtų būti vienkartinis su galimybę licenziją atimti po kelių rimtų pažeidimų. Kurių pagrindinis turėtų būti neapskaityto alkoholio gamyba ir teisingo proceso nesilaikymas. Higieniniai reikalavimai tik pristabdytų licenzijos galiojimą. Licenzijos kaina galėtų priklausyti nuo metinio pagaminamo alkoholio kiekio. Optimalus būtų skirstymas į mažuosius be teisės parduoti, vidutinius ir didžiuosius su teise parduoti.
Jei būtų sukurta patogi deklaravimo sistema, vidutiniams ir dideliems gamintojams alkoholio gamybos apskaita galėtų būti kasdieninė. Arba, kaip Latvijoje, tai daroma rečiau. Tačiau visada galima sulaukti auditorių, kuriems pastebėjus neapskaitomą veiklą, galima prarasti licenziją. Akcizai mokami po produkcijos pardavimo.
Mažieji gamintojai turėtų deklaruoti prieš pradedant gamybą ir po proceso pagamintą kiekį bei susimokėti akcizus.
Sergejus Jeriomenko
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!